2019-ieji paskelbti generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarai.

Respublikoje pažymimos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos pasirašymo 70-osios metinės. Kartu paminėtas Lietuvos partizanų vado brigados generolo Jono Žemaičio-Vytauto, šios Deklaracijos signataro, gimimo 110-osios metinės. Jonas Žemaitis-Vytautas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu pripažintas kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas.

Karas po karo

1944 metų vasarą reokupavusi Lietuvą Sovietų sąjunga susidūrė su stipriu gyventojų pasipriešinimu. Visoje šalyje lietuvių laisvės kovotojai pradėjo burti partizanų darinius. Juos sudarė buvę nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai, antinacinių rezistencinių organizacijų nariai bei patriotiškai nusiteikę žmonės. Nustatyta, kad jau 1945 metais šalies miškuose buvo apie 30 tūkstančių partizanų, mūšiai su okupacine kariuomene vyko kaip reguliariųjų kariuomenių susirėmimai.

Siekdami apsaugoti Lietuvos žmones nuo okupantų teroro, kovodami prieš sovietizacijos procesus, partizanai kėlė daug tikslų, tačiau pagrindinis strateginis jų tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybę. Jų priesaikos tekstas prasidėjo žodžiais: „Aš prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, negailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei savo gyvybės...“

Dešimt metų truko organizuotas ginkluotas lietuvių pasipriešinimas. 1944–1953 metais žuvo daugiau kaip 20 tūkstančių kovotojų. Iš viso šiame kare dalyvavo daugiau nei 50 tūkstančių, o visame pasipriešinimo sąjūdyje, kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai, apie 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Ir dabar ne vienoje vietoje žuvusiųjų atminimą žymi paminkluose iškalti žodžiai: „Sese, pink vainiką žalią / atnešk paslapčia. / Broli, juodo medžio kryžių / pastatyk nakčia“... Partizanų kova nebuvo veltui, ji atnešė mums laisvę.

Kovodamos su partizaniniu sąjūdžiu, represinės institucijos plačiai naudojo agentus, informatorius, specialias provokatorių, apsimetusių partizanais, grupes. Pirmaisiais pokario metais kariniai veiksmai prieš partizanus buvo planuojami kaip didelės operacijos, kuriose dalyvaudavo per 20 tūkstančių sovietų karių, žvalgybai naudojama ir aviacija. Tas operacijas detaliai aprašo kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas atsiminimų knygoje „Partizanų gretose“. Tų metų situaciją atspindi šiomis dienomis rodomas režisieriaus R. Banionio meninis filmas „Purpurinis rūkas“ ir ką tik išleista Dzūkijos partizano Juozo Jakavonio-Tigro atsiminimų knyga „Šalia mirties“.

Vytis, Gediminaičių stulpai, Trispalvė – šie valstybiniai simboliai, lydėję kovotojus už laisvę, įkvėpė jų rėmėjus ir kitus Lietuvos gyventojus išsaugoti nepriklausomos valstybės idėją. Partizanai išleido per 50 periodinių leidinių, tūkstančius atsišaukimų, taip pat poezijos ir dainų rinkinius.

Pasipriešinimo kovų lyderis

Partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto (1909 03 15–1954 11 25) atminimas siejamas ir su Gargždais. Kurį laiką miesto apylinkėse slapstėsi, čia mirė ir miesto kapinėse palaidoti jo tėvai. Valstybei parėmus pagarbiai sutvarkytas ir bendruomenės prižiūrimas jų kapas, prie jo minimos svarbios Lietuvos kariuomenės ir pasipriešinimo kovų sukaktys, nes paties partizanų vado kapo neturime. Žinoma tik numanoma jo vieta. Maskvos Donskojaus vienuolyno kapinėse bendrame kape tarp kitų sušaudytų ir sudegintų kalinių galbūt yra ir Jono Žemaičio-Vytauto palaikai.

Organizuoto karinio pasipriešinimo sovietams pabaiga siejama su Jono Žemaičio-Vytauto suėmimu 1953 metais. Specialiųjų Sovietų sąjungos tarnybų labiausiai ieškotas ir po suėmimo paties SSRS vidaus reikalų ministro Lavrentijaus Berijos tardytas Jonas Žemaitis, regis, buvo tapęs tuomečio partinio kažkokio žaidimo dalimi, kaip dabar mano kai kurie pokario istorijos tyrinėtojai. Net ir tokiomis žiauriomis aplinkybėmis jis liko ištikimas Lietuvos karininko ir partizanų vado priesaikai, nes remiantis jo parodymais nė vienas žmogus nebuvo nei suimtas, nei pražudytas.

Lietuvos laisvės kovų sąjūdis kūrėsi Jono Žemaičio ir jo aplinkos žmonių dėka. Jis visiems buvo autoritetas, todėl ir išrinktas prezidentu. Padėjo jo charakterio savybės – sukalbamumas, paprastumas, gebėjimas diskutuoti, įsiklausyti į kito nuomonę. Tam rastis turėjo įtakos jo karinės studijos Prancūzijos artilerijos mokykloje ir domėjimasis gyvenimu Vakaruose apskritai. Iš prigimties buvo atsargus, dėl to, matyt, taip griežtai ir ilgai buvo tikrinami ir apklausiami atvykę į susitikimą Radviliškio apylinkėse Pietų Lietuvos partizanų vadai. Atsargumo priemonių imtasi, nes sustiprinta partizanais apsimetusių sovietų saugumo agentų veikla.

Istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, generolo sūnaus žmona, knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“ yra užsiminusi, jog nelikus to meto liudininkų atsiranda legendos, įvairios interpretacijos, grožinė literatūra praeities kovų temomis.

Dabar sukeltos aštrios diskusijos dėl rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“ interpretacijų kiek temdo Jono Žemaičio 110-mečio metinių minėjimą. Kaip ne vienas šių diskusijų dalyvis yra pastebėjęs, jei šiame romane minimi partizanai būtų tiesiog abstraktūs herojai, tokio ažiotažo tikriausiai nebūtų kilę. Menininko laisvė paprastai vertinama grynai literatūriniu požiūriu. Kas kita, kai toks postmodernistinis žaidimas pradedamas žaisti su realiais žmonėmis, dar daugiau – su istorinėmis asmenybėmis. Todėl nėra ko stebėtis, kad romanas daugelio bendraamžių partizaninės kovos dalyvių suvokiamas kaip melagingas realius istorinius asmenis šmeižiantis tekstas.


  • Iš Jono Žemaičio paskutinio žodžio teisme 1954 metų birželį, pasakyto prieš paskelbiant jam mirties nuosprendį:

    „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mano šalį <...> Šį sovietinės vyriausybės žingsnį laikau neteisingu <...> Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau jų nusikaltimais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų... Jokių žvėriškumų aš neleidau <...> Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią man teko vesti devynerius metus, turės savo rezultatus“.

Parengė Aldona VAREIKIENĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Nesudievinę ir nenukryžiuosim

Sodai žydi kaip išprotėję. Kaštonų žvakės stiebiasi tik…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas