90-mečio dukra: „Pasaulis sukasi, nes jame yra mano tėtis“

Vasario 11-oji – Doviluose jau 63 metus gyvenančio Vlado Jono Balčikonio, Žemaitijoje vadinamo Algirdu, gimimo diena. Šiemet jam sukako 90! Jis – vienintelis ilgaamžis giminėje.

Puikiai atrodantis, energingas, šviesiu protu ir gera atmintimi stebinantis senolis – išskirtinė asmenybė, kuriai šią dieną sveikinimo žodžius skyrė Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė, Tarybos narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo narys Česlovas Tarvydas, Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė, socialinė darbuotoja Vitalija Šimkienė, klubo „Sidabrinė gija“ vadovė Birutė Palubinskienė. Tačiau gražiausius žodžius iš visos širdies savo tėveliui skyrė dukra Nijolė Balčikonytė, kuri tikino, kad tokius tėvelius, kokius turi ji, reikia užsitarnauti.

Vladas Jonas Balčikonis kilęs iš Panevėžio, užaugo 9 vaikų šeimoje, viena sesuo dar gyva. Senolio gyvenimą paženklino tremtis. 1948 m. dalis šeimos buvo ištremta į Sibirą. Ilgaamžis iš tremties pabėgo, pasinaudodamas jaunesniojo brolio dokumentais. Taip Vladas Jonas tapo Algirdu. Svetimu vardu prisidengęs senolis slapstėsi visoje Lietuvoje, kol galiausiai 1956 m. brolio Vytauto kvietimu atvyko į Dovilus ir įsidarbino vairuotoju. Vairuotoju vyras dirbo iki pat pensinio amžiaus. Doviluose jis susipažino ir su savo žmona Danute, kuri taip pat patyrė tremties siaubą. Su žmona jie susituokę išgyveno 60 metų, nedaug trūko ir iki 61-ųjų vestuvių metinių, tačiau ponia Danutė atgulė amžinojo poilsio ir jau nesulaukė vyro 90-ojo jubiliejaus, kurį planavo švęsti smagiai ir trankiai.

Tačiau geriausia tai, koks yra ponas Vladas Jonas Balčikonis, atspindi dukters meilė tėčiui. Nijolė Balčikonytė prisimena, kad tėtis jai davė pirmąsias akordeono, šachmatų, vairavimo pamokas ir iki šiol dar duoda patarimų, nepatenkintas, kai per vėlai įjungia posūkį. Vlado Jono Balčikonio dėdė – garsus kalbininkas Juozas Balčikonis, todėl ilgaamžis labai džiaugėsi, kai dukra pasirinko studijuoti klasikinę ir lietuvių filologiją. Senolis, dukrai išsiruošus keliauti po tolimus kraštus, iš anksto knygose pasidomi, kiek toje šalyje gyventojų, seka kelionės maršrutą, pasaulio žemėlapyje pažymi aplankytas vietas. Jis – tikras Lietuvos patriotas. Dar paauglę dukrą jis išmokė giedoti Lietuvos himną.

Ilgaamžis dar ir šiandien prie vairo: iki žmonos mirties kiek­vieną ketvirtadienį veždavo ją ir kaimynes į Gargždus apsipirkti, o sekmadieniais – į bažnyčią, o kadaise pats iš Maskvos parvairavo naujutėlaitį moskvičių. Senolio dukra šypsosi, nors tėtis Žemaitijoje jau 63 metus, bet aukštaitiška tartis ir būdas išliko iki šių dienų, ilgaamžis yra griežtas, teisingas, jautrus ir atviras.

Susitikimo pabaigoje dukra ištaria, ko gero, gražiausius žodžius, kuriuos gali išgirsti tėvas: „Manau, pasaulis sukasi tik todėl, kad jame gyvena mano Tėtis, besirūpinantis manimi. Ir nesvarbu, kiek man bus metų, kiek patirties įgysiu, kaip sunku ar lengva būtų, Jie, būtent Mama ir Tėtis, man buvo, yra ir bus išmintingieji tėveliai. Ne tik man, bet ir netoli gyvenančiam sūnėnui Kęstui, krikšto dukroms Ilonai ir Audronei. Labiausiai aš Tėčiui norėčiau padėkoti už buvimą mano Tėčiu… kiekvieną mielą dieną, valandą, minutę, sekundę…“

Ernesta BADALOVA

Ryšių su visuomene skyriaus vedėjos pavaduotoja