Administracijos direktoriaus laimė – šeimoje

UAB „Geosmart“ direktorius, žemės ūkio viceministras, dabar – Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius – įspūdingas Artūro BOGDANOVO pareigų sąrašas, atsižvelgiant į tai, kad jam dar tik 36 metai. Kaip pavyko užimti aukštus postus, ar lieka laiko šeimyniniam gyvenimui – apie tai, „Bangos“ skaitytojų prašymu, jis mielai sutiko papasakoti.

Kompetenciją įrodė ministerijoje

– Kas lėmė Jūsų apsisprendimą veiklą privačiame sektoriuje iškeisti į darbą valstybinėse institucijose?

– Geodezines paslaugas teikiančią bendrovę „Geosmart“ įkūriau per vadinamąją didžiąją krizę. Tai buvo rizikingas sprendimas, bet jam ryžausi (A. Bogdanovas turi geodezijos ir kartografijos magistro laipsnį – aut. past.).

Praėjo kokie šešeri metai ir pajutau, kad pribrendau naujiems siekiams, jų įgyvendinimui. Visiškai atsitiktinai susipažinau su Broniumi Markausku ir pasisiūliau būti jo komandos nariu. Jis sutiko, tačiau iki tol mes nebuvome pažįstami, tarsi likimas viską sudėliojo į savas vietas. Dirbant viceministru teko įrodyti savo kompetenciją. Manau, pavyko neblogai, jei meras B. Markauskas pasiūlė mano kandidatūrą į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus vietą. Kartu ministerijoje dirbome pusantrų metų. Taip, buvau vienas iš jauniausių Vyriausybės kabineto narių, tačiau ir ne pats jauniausias.

– Kai kas prisimena kilusį skandalą, kai dirbdamas žemės ūkio viceministru esą gąsdinote Nacionalinės žemės tarnybos vadovą. Rajono Administracijos darbuotojai baiminosi, jog čia taip pat gali prigyti tokia praktika. Ar pagrįsti nuogąstavimai?

– Ne viskas taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Viena žurnalistė mano asmeniui skyrė labai daug dėmesio, situaciją buvo bandoma nupiešti atitinkamomis spalvomis. Žmonės nežinojo priešistorės, situacija buvo visiškai kitokia. Nacionalinėje žemės tarnyboje tuo metu buvo kritinė situacija, dviejų skyrių darbuotojai norėjo išeiti iš darbo. Mane tai labai neramino.

Vos pradėjęs dirbti Klaipėdos rajone supratau, kad vyksta propagandinė akcija, man klijuojama gąsdintojo etiketė. Tačiau meras B. Markauskas yra vertybių žmogus, į savo komandą gąsdintojų jis tikrai nepriimtų. Manau, per laiką tuo įsitikins ir darbuotojai. Savo kolektyvą myliu, nors tenka priimti skaudžių, kartais kategoriškų sprendimų. Visa tai išeis į gera, jau kitais metais bus kita kokybė. Neabejoju, kad tos kalbos pasibaigs. Žinoma, išskyrus kai kuriuos politikus, kurie bando Administraciją nuteikti prieš mus. Tai opozicijos atstovų veikla, kurią vertinu kaip normalų politinį procesą.

Netoleruos dirbtinių barjerų

– Dabar vadovaujate per 300 darbuotojų kolektyvui. Kokius darbuotojus vertinate?

– Vertinu visus, tačiau siekiu, kad darbuotojas pirmiausia jaustų atsakomybę prieš gyventojus. Jei yra problema, man labai svarbu, kad ji būtų išspręsta ne biurokratiškai, bet realiai ir iki galo. Kai matau, kad vienas ar kitas projektas, kažkokia bėda nėra sprendžiami, o prisigalvojama įvairių priežasčių darbams neatlikti, vilkinti, tai man labai nepatinka. Negalime būti biurokratine įstaiga, sukeliančia barjerus. Atsakomybės dėl galutinio rezultato jautimas man yra vienas iš svarbiausių dalykų. Juk esame paslaugos teikėjai, mūsų klientas – kiekvienas gyventojas. Tad jo interesams ir privalome atstovauti.

– Per Savivaldybių tarybų rinkimus iškovojote vietą Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje. Atsisakėte mandato?

– Taip, neišvengiamai reikėjo pasirinkti. Be abejo, kažkiek apmaudu, Klaipėdos mieste surinkau per 1 800 pirmumo balsų, išreikštas stiprus pasitikėjimas. Teisiškai lyg ir buvo galima derinti Tarybos nario ir Administracijos direktoriaus pareigas, tačiau praktiškai nelabai įmanoma. Priėmiau sprendimą atsisakyti mandato, kad nekiltų nei interesų, nei moralinis konfliktai. Dabar atstovauju išskirtinai rajonui.

Keturių vaikų tėtis

– Klaipėdos rajono gyventojams iki šiol buvote nepažįstamas, papasakokite apie savo asmeninį gyvenimą.

– Nėra ko slėpti. Esu vedęs antrą kartą. Man šeimyninė laimė yra žymiai svarbesnė nei karjera. Pirmiausia, esu šeimos žmogus, todėl pusantrų metų darbas viceministru Vilniuje man kaip niekad prailgo, būtent dėl atstumo, skiriančio su šeima. Jei dirbant Administracijos direktoriumi teks susidurti su sunkiomis situacijomis (akivaizdu, kad taip bus), tai nė kiek neišgyvenu, nes žinau, kad galėsiu grįžti namo, kur turiu absoliutų palaikymą, visada gerą nuotaiką ir stiprų ryšį.

Su antrąja žmona Renata, kuri pagal profesiją yra finansininkė, mus suvedė vaikai, mat abiejų atžalos lankė tą patį šokių būrelį. 15 metų Gabrielius ir 12 metų Mantas yra mano sūnūs iš pirmosios santuokos. Renata augino Gustę, kurią aš įsidukrinau, dabar jai 16 m. O daugiau nei prieš metus mums gimė Ela, mūsų pagrandukė. Tad dabar esu keturių vaikų tėvas, mes labai mylime vienas kitą. Su Ela buvau vienerius metus vaiko priežiūros atostogose, tad turėjau galimybę praleisti daugiau laiko su šeima. Galiu ir sauskelnes pakeisti, ir išmaudyti dukrytę – man neatgrasūs šeimos buities rūpesčiai. Kartu išeiname ir pasivaikščioti, kad mama galėtų pailsėti. Kiekvieną rytą, kol mano merginos miega, išeidamas į darbą joms užpilu košę, kad spėtų išbrinkti ir jos galėtų mėgautis pusryčiais. Tai vienas iš rytinių mano ritualų (šypsosi – aut. past.).

– Esate romantikas?

– Reikėtų klausti žmonos, bet, manau, kad taip. Mūsų didžiausias malonumas – drauge keliauti. Tad ir staigmena gali būti naujos krypties pasirinkimas. Šioje srityje dažniausiai iniciatyvą rodau aš, jei tik yra galimybės. Keliaujame su vaikais, tačiau spalio 10 d. – mūsų vestuvių metinių proga – visada išvykstame kur nors dviese. Šiemet keliausime į Ispaniją, Malagos regioną.

Svarus žmonos indėlis

– Kasdien darbo vietoje atrodote preciziškai. Jūsų įvaizdis – žmonos indėlis, ar ir pats nevengiate pirkiniais papildyti garderobą, išsilyginti marškinius?

– Tai išties žmonos indėlis. Renata man yra pagalbininkė, padėjėja. Ji rūpinasi mano įvaizdžiu, ja visiškai pasitikiu, nes turi puikų skonį. Esu laimingas.

– Į darbą važinėjate iš Klaipėdos?

– Taip, nuo gimimo esu klaipėdietis. Tauralaukyje esame pasistatę namą, jame gyvename jau kokius 3-4 metus. Rajono riba visai čia pat, kai išeiname pasivaikščioti, būna, kad atsiduriame ir rajono teritorijoje. Žmonos tėvai taip pat yra kilę iš Klaipėdos rajono, tik dabar gyvena netoli mūsų. Pirmomis dienomis buvau provokuojamas esą nepažįstu rajono, tačiau tai ne tiesa. Dar dirbdamas savo įmonėje apvažiavau visus rajono kaimus, miestelius ir miestus ir aplinkiniuose rajonuose teko ne mažai būti.

– Buvęs Administracijos direktorius kabinetą papuošė citata ant sienos „Neklausk, ką tau gali duoti Lietuva, klausk, ką tu gali jai duoti“. Ar vadovausitės šiuo šūkiu, ar keisite?

– Nesu iš tų, kuris vaikščiotų ir save nuolat motyvuotų viena ar kita citata. Esu praktiškas. Ši citata labai graži, tačiau nesu tikras, ar ji liks. Kabinetą šiek tiek prisijaukinau perstumdydamas baldus, atlaisvindamas erdvę, minkštas kampas buvo išneštas į holą, kuriame paprastai ko nors laukia gyventojai. Dabar jie gali patogiai atsisėsti, man smagu. Labiau norėčiau investuoti į interaktyvias priemones, kurios pagelbėtų darbe.

Agnė ADOMAITĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Svetimų šiukšlių nebūna

Norėjosi ilgiau pabūti rudens…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar norėtumėte gyventi iki 100 metų?