Aktualija

Kad patyčios mokyklose nebūtų kasdienybė


Specialistų teigimu, patyčios mokyklose tarp mokinių neišvengiamos. Tačiau liūdina, kad visuomenė per mažai susipažinusi su šia problema ir toleruoja kaip „mažą blogybę“. Kiekvienas turi apsiginti? Ir jaunas žmogus paliekamas vienas. Ir jei toliau tyčiojamasi, peršasi išvada, kad jis to nusipelnė, nes nemoka susitvarkyti. Statistikos duomenimis, 27 proc. mokinių 2-3 kartus per mėnesį ar dažniau patiria patyčias.


Specialistų aiškinimu, mokyklose vaikai dažniausiai susiduria su patyčiomis, todėl čia reikalingos permainos, ieškant būdų gerinti vaikų psichosocialines ugdymo sąlygas.


Šiais mokslo metais rajono Policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl patyčių tarp moksleivių (viešosios tvarkos pažeidimo). Tačiau tai ne vienintelis atvejis rajono ugdymo įstaigose. Šiemet rajono policijai pateikta 18 pareiškimų dėl patyčių prieš vaikus, į rajono Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi 7 tėvai, o pernai – trys.


Rajono politikų, valstybės tarnautojų, Švietimo skyriaus, teisėtvarkos institucijų atstovų teiravomės, ką jie darytų, jeigu kažkas tyčiotųsi iš jų vaiko arba jų vaikas tyčiotųsi iš kitų.


Auklėjimo spragos


Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Biudžeto ir ekonomikos skyriaus vedėja Irena Gailiuvienė: „Pirmiausia išsiaiškinčiau su savo vaiku, kas vyksta. Jeigu tyčiojasi iš mano vaiko, kalbėčiausi su tais, kurie tyčiojasi, bei jų tėvais. Kreipčiausi į klasės auklėtoją ir kalbėčiausi dėl šios problemos sprendimo. Jeigu nepavyktų susitvarkyti mokykloje, eičiau į rajono Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių. Išaiškėjus patyčioms, iš karto reikia imtis priemonių, nes jos žeidžia ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Visuomenėje trūksta tolerancijos. Ją būtina ugdyti šeimoje, skiepyti vaikui, jog reikia toleruoti skirtingai nei kiti besirengiantį vaiką, jo savitą požiūrį į pasaulį.“


Klaipėdos rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus viršininkas Gediminas Radzevičius: „Visais laikais mokyklose buvo patyčios. Aš aiškinčiausi priežastis, kodėl iš mano vaiko tyčiojamasi arba jis iš kitų. Bet nemanau, kad mano dukros iš ko nors tyčiotųsi. Patyčios prasideda nuo smulkmenų. Tėvams reikia kalbėtis, aiškintis su vaikais, kodėl taip atsitiko.“


Verslininkas, rajono Savivaldybės tarybos narys Arūnas Grikšas: „Teko susidurti su situacija, kai merginoms prasiveržė pykčio protrūkis, ir jos jėga sprendė problemas. Ten buvo ir mano dukra. Mes iš karto reagavome – nuvykome pas vieną iš „mūšyje“ dalyvavusių merginų į namus. Radome vieną iš tėvų. Mane nustebino suaugusiojo požiūris į šią problemą. Neteisinu nė vienos pusės, bet pasikalbėti nepavyko. Atsakė, kad mums, suaugusiesiems, neverta kištis į tokias vaikų problemas, nes jos savaime išsispręs. „Jūs perdedate“, – kritikavo mane.


Toks požiūris privertė sunerimti. Vakare – pas kitos merginos tėvus. Radę mamą, norėjome pasikalbėti, bet ji žmogų vertinanti pagal jo materialinę padėtį. Girdi, tokias problemas tu sugebėsi išspręsti savo naudai.


Kitą rytą keli tėvai atėjome į mokyklą pas auklėtoją ir kartu su socialine pedagoge buvo profesionaliai sprendžiama dėl vaikų kilusi problema. Pasidžiaugiau, kad iš karto buvo reaguota. Po to kalbėjausi su dukra, bet ji ir liko nesupratusi, kas toje situacijoje buvo kaltas. Tačiau gerai, kad konfliktas išspręstas.“


Nebijoti „išnešti šiukšlių“


Rajono Savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas Algirdas Petravičius: „Abiem atvejais nelikčiau abejingas, aiškinčiausi priežastis. Vaikai negailestingi dėl smulkmenų. Pirmuoju atveju pasikalbėčiau su vaiku, kodėl taip vyksta. Jeigu šeimoje nepajėgtume išspręsti šio klausimo, kreipčiausi į mokyklos administraciją ir bandytume spręsti bendromis jėgomis. Juk čia dirba socialinis pedagogas, psichologas.


Pastebiu, kad visuomenė abejinga vaiko patyčioms mokykloje, gatvėje, šeimoje. Man teko įsikišti į vieną vaikų konfliktą. Gargžduose Klaipėdos gatve važiuodamas automobiliu ties autobusų stotele pastebėjau du besipešančius berniukus. Šalia autobuso laukę du suaugusieji nekreipė dėmesio. Teko sustoti man ir aiškintis, kas gi įvyko. Išsiaiškinome: pravardžiavosi. „Vyrai“ susitaikė.


Jeigu tyčiotųsi mano vaikas – pravardžiuotų, stumdytų kitus – irgi aiškinčiausi priežastis. Gal jis bando spręsti savo vidines problemas? Sprendimo būdai skirtingi. Receptų, kaip išvengti patyčių ir apsaugoti nuo jų vaiką, nėra.


Nebūkime abejingi vaikų patyčioms visais atvejais. Abejingumas vėliau atsigręžia skaudžiomis pasekmėmis – gailimės, kad laiku neužkirtome joms kelio.


Aš skatinu mokyklos vadovus neslėpti, kas įvyko jų vadovaujamoje įstaigoje. Visuomenė sužinos apie įvykį, bet įvertins, kad toje mokykloje kreipiamas dėmesys į patyčias, stengiamasi jų išvengti. Ir čia saugiau nei toje, iš kurios „šiukšlės nenešamos“.


Be priežasties neatsiranda


Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros prokurorė Vida Lūžienė: „Patyčios mokyklose neišvengiamos. Tai auklėjimo spraga – šeimoje, mokymo įstaigoje. Vaikai nemokomi tolerancijos, užuojautos, gailestingumo. Jie konfliktuoja dėl išsiskiriančio elgesio, kitokios aprangos. Vaikai žiaurūs ir negailestingi vieni kovodami už save, nesikreipdami į suaugusiuosius (o gal šie abejingi?), kad išspręstų kilusią problemą. Kitiems atrodo, kad patys turi išsiaiškinti. Turiu pastebėti, jog kiekviena situacija individuali.


Patyčios neatsiranda be priežasties. Jos išsirutulioja iš tam tikrų situacijų, poelgių.


Dėl bet kokios savo vaiko problemos eičiau į mokyklą pas auklėtoją (yra ir socialinis pedagogas) ir stengčiausi aiškintis. Jeigu mano vaikas kaltas, bandyčiau susitikti su nukentėjusio vaiko tėvais. Reikia kalbėtis su vaikais, jiems aiškinti, kad negalima tyčiotis iš kitų, ir pasiūlyti pagalvoti, kaip jaustųsi, jeigu taip darytų jam. Aš kalbuosi su savo vaiku.“


Vaikas neturi kentėti užgauliojimų


Rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Ligita Liutikienė: „Tėvų vaidmuo labai svarbus dar prieš vaikui pradedant eiti į mokyklą – jį reikia paruošti socialiniam gyvenimui už šeimos ribų. Tėvų gyvenimo pavyzdys yra geriausias mokymas. Mūsų, suaugusiųjų rūpestis – kad vaikai jaustųsi fiziškai ir emociškai saugūs mokykloje. Vienas svarbiausių dalykų, ką gali padaryti tėvai, – padėti vaikams įgyti tokius įgūdžius, kurie padėtų jiems elgtis ir spręsti iškilusius sunkumus savarankiškai.


Labai svarbu ugdyti įgūdžius, kurie padėtų vaikams išdrįsti kalbėti apie tai, kas vyksta, ar aktyviai reaguoti į patyčias, kad tylėjimas tik didina problemas, o ne padeda jas spręsti. Todėl labai svarbu, kad prieš eidamas į mokyklą vaikas būtų mokomas išreikšti savo jausmus, kontroliuoti elgesį.


Pagrindinė tėvų funkcija sprendžiant patyčių problemas – pranešimas mokyklos darbuotojams. Reikia kreiptis į mokytoją, jei patyčios vyksta jo klasėje, į direktorių – jei tai vyksta pakeliui į mokyklą ar iš jos. Reikia kreiptis į aukštesnes institucijas, prižiūrinčias mokyklas – švietimo skyrių, jei mokykla nereaguoja.


Nuomonė, kad kiekvienas sunkumas užgrūdina, klaidinga. Vaikai neturi kentėti užgauliojimų. Jeigu tyčiojamasi nuolat, vaikas gali patirti psichologinių problemų. Svarbiausia – nebūti abejingiems šalia esančiam. Tada ir didžiausi sunkumai įveikiami.“


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių