Aldonos Gedvilaitės-Treijos kūryba

Aldona Gedvilaitė-Treija yra baigusi Gargždų vidurinę mokyklą, po studijų Vilniuje išvyko gyventi į vyro Andrej gimtinę Lat­viją, Rygą. Aldona niekada nepamiršo savojo miesto. Būdama pavyzdinės lietuvių vidurinės mokyklos Rygoje direktore, daug bendravo su mūsų švietimo, kultūros darbuotojais.

Gargždų miesto garbės pilietė, buvusi ilgametė Rygos lietuvių vidurinės mokyklos direktorė Aldona Gedvilaitė-Treija kartu su ansambliu „Labirintai“ rugsėjo 15 d., penktadienį, 18 val. Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje skaitys savo kūrybą.

Mieli skaitytojai, kviečiame į nuoširdų, šiltą vakarą „Sugrįžimai“ su mūsų garbiąja kraštiete. Rugsėjo 17 d., sekmadienį, 12 val. Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje giedos ansamblis „Labirintai“ iš Rygos.

Seniai išėjau…

Seniai išėjau aš iš savo gimtinės

Nuo Minijos kranto iš savo Gargždų…

Senokai išėjom, retokai sugrįžtam –

Vis bėgam ir ieškom dievų svetimų…

O jeigu paklaustum širdies gilumoj

Taip tyliai liepsnojančios Tėviškės meilės ugnelės –

Ir viską atradom, ko bėgom, ieškojom

Tarp saulėje žėrinčių laimės salų,

Kur savo pavargusias kojas pašildom, pailsime kūnu?!!

Bet mintys tarytum į tolumas Tėviškėn skrenda

Gaivinasi žydinčių pievų kvapu…

Ir vėlei basa aš prie Minijos bėgu

Ir vėlei tenai aš save sutinku…

Kaip gera!!!

Ryga 2015 m.

„Gyvenimas“ – koks turiningas žodis!

Kiek daug jame ir džiaugsmo, ir bėdų!

Jis laiko prasmę mums visiems parodo,

Kaip keičiamės visi su tuo laiku…

Vaikystės džiaugsmas ir jaunystės siekiai

Nubėga greit pavasario keliu…

Bet pats gražiausias jausmas mums palieka

Tad saugok jį – branginki Tu!

Ką Tu gyvenimo kely susitikai,

Ką pažinai, ką Tu pasiekei?

Kas pasibeldė Tau į širdį?

Kas Tavo žodį šiandien girdi?

Kas laukia, myli taip karštai –

Gyvenimo kely Tu sutikai!!

Tad džiaukis, saugok ir brangink –

Tegu Tavoj širdy ramybė –

O Tavo meilė begalinė –

Kasdien Tavus siekius palydi!

Ryga 2017 m.

Mano tėviškės gandras

Einu keliais, takeliais ir laukais –

Ir bėgu pamiške prie upės,

Kur dar seniai, seniai aš sutikau

Tą gandrą paupy nutūpusį…

Aš apžiūrėjau jo gražius sparnus,

Jo ilgą kaklą ir raudonas kojas –

Jo sparčiai žengiančius žingsnius –

Mane pamatęs jis net nesustojo…

Tas buvo, Dieve! Taip seniai!

Kiek daug gražių pavasarių

prabėgo!

Ir vėl aš laukiu gandro paupy –

Galbūt atskris ir nusileis iš lėto…

Mane pamatęs niekur neskubės

Žinos, kad laukiu ir esu pasiilgus –

Jaunystės, meilės ir gražios gėlės –

Pavasario dienų, vėjelio šilto…

Išskleisk sparnus, į debesis pakilk

Ir pažiūrėk žemyn, kaip gėlės žydi

Laukai ir paukščiai nuostabiai prabils

Nes Tau, gandreli, jie visi pavydi…

O kur lizdelį savo susukai,

O kur kiaušinį pirmąjį padėjai?

Jau laukia gandrų tėviškės vaikai

Skubėk namo Tu su pirmuoju vėju!

2016 m.

Mintimis aš atbėgu…

Mintimis aš atbėgu dažnai

Į nuostabų Minijos slėnį,

O už tilto jau laukia Gargždai

Mano tėviškės sodai ir gėlės…

Mintimis aš atbėgu dažnai

Nors trumpam, nors vienai

valandėlei,

Kad neklaustų manęs „Kur buvai?“

Koks dėdukas kepurę pakėlęs…

Bėgu tėviškės savo takais –

Pas mamytę, pas mylimą tėtį,

Bet tušti jau tėvelių namai

Nebėra kam pro langą žiūrėti…

Taip suskauda krūtinėj širdis

Tyliai ašara veidu nurieda –

Nieks žodelio daugiau nesakys

Apie mano gyvenimo bėdą –

Ir nubėgu atgal mintimis

į savo vaikystės pasaulį

Nešina širdyje spindulėlį tos saulės

Vėl aš bėgu į savo namus

Nešina tą gyvenimo knygą –

Ir vargus, ir džiaugsmus –

Širdimi ir jausmais įrašytus.

Ryga 2016 m.

Veltui laukiu

Veltui laukiu balto laiško

Iš toli.

Be žodelių viskas aišku –

Ko tyli…

Ko laiškelio, mano mielas,

Nerašai?

Kur pradingsta Tavo dienos,

Vakarai?

Krenta lapai rudeniniai

Be šalnų…

Ko man sužeidei krūtinę,

Šelmi Tu!!!

Kur pagrobęs mano širdį

Pražuvai?

Mano posmų nebegirdi

Vakarai…

Veltui laukiu balto laiško

Iš toli…

Be žodelių viskas aišku

Ko tyli…

Vilnius 1956 m.

Kam buri!

Kam buri Tu, mergužėle,

Iš ramunės, iš baltos –

Negalvoki ramunėlė

Tau žodelio neatstos…

Jos balti lapeliai tyli,

Nors glaudi ją prie širdies.

Bernužėlis, jei nemyli –

Ne ramunė nepadės…

Veltui vaikščioji takeliais,

Klausi baltas ramunes –

Negalvoki, mergužėle,

Ji Tau meilės neatneš!

Mokykla 1954 m.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių