Amžinai mūsų?

Pirmadienį dar savivaldos rinkimų pėdos buvo neataušusios, o naujai išrinktieji jau dėliojo koalicijos triptikus. Vieni blaškėsi po Savivaldybės koridorius kerėdami, kad valdžioje būsią bet kokia kaina, nes apkartusi opozicijos dalia, kiti klausėsi savo bosų nuorodų iš Vilniaus, treti nuošalėje laukė, kas čia dabar būsią.

Ketvirtadienio rytas išaušo su žinia apie Tris Karalius: LSDP + TS-LKD + TT. Ar būtina paaiškinti detaliau? Tai reiškia, kad tik mįslėje dvi sesulės ant kalnelio nesueina, bet politikams bet kokie barjerai – tiek moraliniai, tiek ideologiniai – įveikiami. Trys partijos – Lietuvos socialdemokratai, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai bei „Tvarka ir teisingumas“ – mūsų rajono Taryboje susiliejo į vieną valdančiąją koaliciją. Susivienijusiųjų pareiškime teigiama, kad draugėje jie dirbsią visus ketverius kadencijos metus. Kažkodėl toks vietos politikų vienybės įsipareigojimas skamba kaip anuometinis šūkis „Atėjo Leninas visiems laikams“. Bet kur dabar ta lenininė amžinybė?..

Akivaizdu, kad pergalės šampanas partijų būstinėse vasario 28-ąją, jei ir buvo išgertas, tai per anksti. Savivaldos rinkimuose nė viena mūsų rajono politinė jėga negavo ryškios daugumos. Pirmavo liberalai, kuriems rinkėjai patikėjo Taryboje 6 vietas, socialdemokratai, konservatoriai-krikščionys, „tvarkiečiai“ gavo po 5, Žemaičių partija – 3, Darbo partija, „valstiečiai“ – 1. Tad niekur nedingsi – koalicijos reikėjo. Politikai, matyt, ir yra politikai, kad nustebintų rinkėjus arba dar kartą patvirtintų kokią nors amžinąją tiesą. Pavyzdžiui, kad ir tokią: nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Ar čia seniai „tvarkiečiai“ narstė ir peikė kiekvieną anos kadencijos valdančiosios daugumos (LSDP ir TS-LKD) žingsnį, ar čia seniai Tarybos posėdžiuose šūkavo apie daugumos taikomą sprendimų priėmimo buldozerio principą, ar čia seniai TT lyderis Petras Gražulis savo oponentus šokdino teismuose, žadėdamas baudžiamąją atsakomybę už esą įžeistą garbę ir orumą? Viskas pamiršta? Dabar buvę aršūs oponentai priėmė įžadą „ir varge, ir džiaugsme kartu“? Tik jau nesakykit, kad vardan tos Lietuvos!

16 466/37,96 – tai ne asmeninės sąskaitos kodas. Tik tiek Klaipėdos rajono rinkėjų vasario 28-ąją atėjo rinkti vietos valdžios. Ir su tiek procentų nuo bendro rinkėjų skaičiaus (43 337) atsidūrėme tarp pačių neaktyviausių visoje Lietuvoje. Keisčiausia, kad geriausia vieta gyventi Lietuvoje tituluojamas mūsų rajonas yra abejingas pagrindinei demokratijos priemonei – rinkimams.

Mūsų abejinguosius piliečius dabar priimta dangstyti populiaria priežastimi – esą žmonėms trūksta informacijos. Jos yra su kaupu ant kiekvieno kampo tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Ar trūko išorinės reklamos, ar trūko debatų įvairiose rajono vietovėse (diskutuodami politikai turškėsi it purvo voniose – tai buvo panašu į itin populiarią televizijos laidą „24 valandos“, o juk neišrankiems informacijai žmonėms tai patinka!), ar mažai „Facebook“ puikavosi nuo šūkių ir nuotraukų, ar nelūžo laikraštinės nuo partinių laikraštukų? Ar mūsų žmonės neturi interneto, ar neturi išmaniųjų telefonų, kuriais naudojantis gali gauti šviežiausią informaciją? Viską turi, tik neturi įgūdžių atsirinkti tą informaciją ir ją kritiškai savo smegenyse apdoroti.

Prognozės apie tai, kad Lietuvoje įvedus tiesioginius merų rinkimus žmonės plūste užplūs rinkimų būstines pasiteisino tik vienoje kitoje savivaldybėje. Matyt, ten rinkėjai įžvelgė charizmatiškus lyderius. Mūsų rajone tokia nauja demokratijos priemonė neįveikė eilinio sekmadienio malonumų. Rinkėjai, ypač iš priemiestinės zonos, jų nieku gyvu neatsisakė. Dabar pilietinį nepraustaburniškumą net madinga demonstruoti: pasisiuskit su tais rinkimais – mes nusivylę, mums neįdomu, visos valdžios vienodos ir apskritai mes emigruosim! Paskui vėl rypavimas, kokie durniai tuos durnius išrinko? Bet gi tokią valdžią išrenka ne tie, kurie ateina į rinkimus, bet tie, kurie neateina.

Aišku, ne tik menkas domėjimasis politinėmis aktualijomis lemia rinkimų rezultatus. Pripažinkim, kad nuo urnų žmones labiausiai baido norma tapęs valdžios atotrūkis nuo savo rinkėjų (kuris sumažėja tik rinkimų agitacijos metu), nusivylimas veidmainiaujančiais politikais, o ypač atstumia politikų tarpusavio rietenos, etikos normų nesilaikymas.

Valdžios veikėjai turėtų kada nors susiprasti – populiarumas ir pasitikėjimas augs tik tada, kai politikai vienysis ne dėl postų, ne dėl ambicijų, o dėl žmonių gerovės. Susigriebiau, kad paskutinė frazė panaši į fantastinio romano apie vietos politiką įžangą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių