Apie žilvitį gailestingą

Lietuvių liaudyje yra pamokanti pasaka apie žilvitį gailestingą. Kaip žmogus ąžuolą bekirsdamas šį užpykdė ir ąžuolas kirvį atmušė į jo koją. Perkirto odas ir mėsas, perkirto gyslas sausas, kaulą sutrupino. Rauda žmogelis parpuolęs, ąžuolo atsiprašinėja, o tas, kietas būdamas, nieko nesako.

Tada nelaimingasis žilvičio pagalbos paprašė. Žilvitis, lankstus ir gero būdo būdamas, žmogaus pagailėjo ir pagelbėjo. Sutvėrė kaulą žalia žievele – kaulas sulipo. Suveržė mėsas – mėsos suaugo. Sutvėrė gyslas žievėm nuo žalios šakos suktom – gyslos susivėrė. Apdėjo odą žaliais lapais – oda surandėjo. Atsikėlė žmogus sveikas, žilvičiui gražiai padėkojęs namo parėjo.

Ne veltui liaudies išminties reikia klausyti. Juk gluosnis, žilvitis – vandens valdytojai; vadinasi, ir žmogaus skysčius visus sutvarko, įsisenėjusias gleives išplauna.

Žilvitinio karklo (lot. Salix viminalis L.), lygiai taip pat ir visų gluosninių šeimos medžių – gluosnių, blindžių, žievėje, brazde bei medienoje yra daug stipriai dezinfekuojančių medžiagų, jos veikia panašiai kaip aspirinas. Senojoje chirurgijoje naudojo žilvitį, bet dabar jų nebevartojam: turim patogesnių naudoti, įvairesnių tvarstomų, dezinfekuojančių medžiagų. Nenaudojam ir dėl to, kad lūžiams ir žaizdoms gydyti tinka ne kokios ten konservuotos, o prieš pat vartojimą paimtos žilvičio dalys, kitaip reikalingos medžiagos prapuola. Ir ne visada juk jo po paranke būna. Nebent koks žioplas žvejys kabliuku nosį persivers, tada žilvitis irgi praverstų, žinoma, jei kablį pavyks pačiam išsitraukti, priešingu atveju reiks lėkti akis išdegus pas chirurgus. Su kabliuku sunkesnis atvejis, bet jei tik pirštą kokį žilvitį bepjaudams peiliu susižeis, tegu apsuka šviežia švaria žilvičio žievele, kaipmat užgis.

Žilvičio žievės arbata tinkama nuo karščiavimo, reumatizmo, podagros, diabeto, tik va ne visi gali juos gerti – kai kuriems retais atvejais dirgina skrandį. Tinka vonioms nuo smulkių pūlinių, alergijų. Šviežių, dar drėgnų žievelių uždėkite ant skaudamo sąnario, palaikykite medžiaga apsupę – skausmas palengvės.

Žievę reikia ruošti nuo jaunų šakučių, kol ji lygi, blizganti. Neprošal ir vadinamųjų blindžių „kačiukų“, tai yra pumpurų pasiskinti, taip, tų pačių, kuriuos pavasariais per Velykas nešimės pasimerkti ir švelniais katinais pasidžiaugti. Bus kačiukai vaikų kosuliams paminkštinti, gerklių uždegimams pagydyti; tam reikės dešimt tų švelnių pumpurėlių vienam stiklinės puodeliui, galima ir su obuolių sultimis šią arbatą atskiesti. Labai gerai ir jaunų gluosnių, karklų, blindžių lapų pasiskinti ir pasidžiovinti, o jei nepatingėtumėte, ir pasifermentuoti – sudėjus ką tik nuskintus lapelius į stiklainį, jį sandariai uždaryti ir šiltai parai ar dviem pasidėti. Šiltai reiškia bent 50 laipsnių, tad gera mintis vasarą įkaitusiam automobily palikti arba, žinoma, kokioj džiovyklėj ar orkaitėj. Paskiau, kai jau bus išrūgę, traukti lapelius lauk ir suminkyt, sugniaužyt rankomis, kol sultys išsiskirs, ir supjaustyt ant lentelės pasidėjus. Paskiau bus vieni juokai palikti paskleidus išdžiovinti. Turėsit tikrai kvapnią, vitaminingą, visų galų skausmus nuimančią arbatą.

Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis

„Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnai, tel. 8 614 16 798.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Gyvenimo eksperimentuose – jautrumas

Pastaruoju metu visuomenėje pasigirsta balsų dėl perdėto jautrumo gyvajai gamtai. Tempiamės namo pasiklydusį žvėrelio jauniklį, nors gamtininkai už tai bara.…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas