Ar gražu savo miestą drabstyti purvais?

Perskaičius LVŽS Klaipėdos rajono skyriaus pirmininko, Seimo nario B. Markausko padėjėjo R. Daubario nuomonę „Pasivaikščiokime po nežinomą miestą“, išspausdintą „Bangoje“, kilo daug klausimų ir abejonių. Išanalizavus turinį, susidarė įspūdis, kad p. Daubaris iš tikrųjų blogai pažįsta Gargždus. Jis temato tik blogybes, be jokio pozityvumo.

Negi Gargžduose taip viskas blogai? Man taip neatrodo. Viską nuomonės autorius piešia juodomis spalvomis, lyg žiūrėtų pro juodus, vaizdą iškreipiančius akinius. Štai citata iš jo straipsnio: „...akis užkliūva už pilko pastato. Per kūną net šiurpas nueina. Negi kalėjimas, nevalingai pagalvoji. Nenorėčiau nuo auksinio suolelio ant gulto.“ Taip apie Kultūros centrą rašo gerb. politikas. Ką jis omenyje turėjo rašydamas: „O pastato viduje netgi gintarinis nulis stovi, kurio kaina su keliais nuliais?“ Mįslė. Kitą, dar sunkesnę mįslę R. Daubaris užminė skaitytojams, rašydamas apie autobusų stotį. Cituoju: „...jeigu stotyje reikėtų išlipti iš autobuso, tai pirmiausia sukalbėčiau ne vienerius poterius ir kiltų noras atsisveikinti su artimaisiais.“ Panašu į kliedesį.

Vieną dieną specialiai nuėjau į autobusų stotį, kad įsitikinčiau, ar iš tiesų pavojinga ten lankytis. Nieko panašaus – stotis kaip stotis, kaip ir daugelyje nedidelių miestų, su administracijos kabinetu ir daiktų saugojimo kamera, švaria laukimo sale, šalia biotualetas, kebabinė, picerija, netgi batų taisykla. Tiesa, autobusų stovėjimo aikštėje pastebėjau keliose vietose negilius asfalto ištrupėjimus. Ko nepasitaiko? Užlopys. Prigąsdintas nuomonės autoriaus, tikėjausi išvysti gal kokią smegduobę ar prarają arba sutikti kokius razbaininkėlius ar pavojingus chuliganus, ar dar kokį siaubą, dėl ko prisireiktų kalbėti poterius ir t. t.

Gatves nuomonės autorius vadina niūriomis (gal spalvų neskiria), šaligat­vius – išklypusiais, o turgų palygina su Indijos lūšnynais. Visiems suprantama, kad Gargžduose yra dar kai kurių trūkumų, bet iš esmės tai puikus miestas, kurį ne gėda parodyti net užsieniečiui svečiui. Kur tų trūkumų nerasi? Nėra namų be dūmų...

Kyla minčių, ar tik p. Daubaris mandagioj formoj neįvardindamas pavardžių, nenori įgelti kai kuriems valdininkams, atseit, žiūrėkite, kaip jūs apleidote savo miestą.

Kritika – varomoji jėga. Ji veiksminga, kai yra konkreti ir aiški.

Liaudyje žinomi tokie pašmaikštavimai: „Jei gali negroti – negrok, jei gali nedainuoti – nedainuok“, o p. Daubariui gal tiktų toks: jei gali nerašyti, nerašyk.

Eidamas į autobusų stotį, centrinėje gatvėje užkalbinau keletą praeivių. Į mano klausimą, kaip jums patinka Gargždai (turėjau omenyje miesto patrauklumą, grožį ir t. t.), beveik visi atsiliepė teigiamai.

Maloniau skaityti pozityviai nusiteikusių autorių rašinius, o ne niurzg­lių, bambeklių. Štai kaip gražiai apie savo miestą rašo „Vaivorykštės“ gimnazijos gimnazistė Aušrinė Tverskytė rašinyje „Gargždai – mano rojaus kampelis“, išspausdintame birželio 23 d. „Bangoje“: „Gėriuosi kiekvieną dieną savo gimtuoju miestu Gargždais. Mano miestas visada kerintis... Gargždus ne gėda parodyti pačiam įnoringiausiam svečiui, kuris būtinai užsigeis dar kartą aplankyti jaukų Žemaitijos kampelį.“ Pritariu Aušrinei ir manau, kad jai neapsiverstų liežuvis kultūros namus pavadinti pilku kalėjimu...

Mažiau niurzgėjimo, daugiau pozityvumo, žvelkime į savo miestą be juodų akinių, nes mūsų mieste žymiai daugiau gėrio nei blogio. Ir negadinkime šaukštu deguto medaus statinės. Nuo to mūsų mielieji Gargždai bus dar šviesesni ir gražesni.

Edvardas SRĖBALIUS

Buvęs mokytojas, senjoras


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Komandos paieškos

Prieš gerą pusmetį Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje teko vesti pamoką apie toleranciją žiniasklaidoje, politikų įvaizdžio kūrimo visuomenės informavimo priemonėse niuansus. Abiturientų…

Plačiau »

Agnė Adomaitė

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar mokate džiaugtis gyvenimu?