Ar iškiliajai Evei bus leista gulėti tarp linksmų rožių ir bijūnų?

Rašytojos I. Simonaitytės giminaičiai Ginter Skrabs ir Marija Skrabs sakė, kad jiems labai svarbu išpildyti savo iškiliosios giminaitės valią būti palaidotai mylimoje Priekulėje. Jie dėkojo prof. Domui Kaunui bei Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkui Eugenijui Jovaišai už pagarbų požiūrį ir iniciatyvą perlaidoti I. Simonaitytę iš Vilniaus Antakalnio kapinių į memorialinį muziejų Priekulėje.

Priekulės gyventojų susirinkimas, svarstęs iniciatyvą perlaidoti Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės palaikus iš Vilniaus Antakalnio kapinių į Priekulės memorialinio muziejaus kiemą, vieniems sueigos dalyviams sukėlė kartėlį, kitiems – nusivylimą, tretiems – nerimą. Vieningo sutarimo, ar rašytojos laišką, rašytą dar likus 17 metų iki jos mirties, galima laikyti testamentu ir paskutine valia, sueigoje neprieita. Tuo labiau nesutarta, kas yra tikroji pagarba iškiliajai krašto rašytojai.

Priesakas: ant Minijos kranto

Akademikas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas, humanitarinių ir socialinių mokslų profesorius habil. dr. Domas Kaunas kelia idėją perlaidoti I. Simonaitytės (1897–1978) palaikus rašytojos mylimoje Priekulėje, kurioje ji itin mėgo ilsėtis. Jos buvusiame vasarnamyje, Vingio g., dar 1980 m. yra įkurtas memorialinis muziejus. Šiuo metu jis rekonstruojamas.

Knygos „Aš esu Etmės Evė“ apie I. Simonaitytės gyvenimo kelią, būdą ir kūrybą autorius D. Kaunas vienu svariausiu argumentu perkelti I. Simonaitytės palaikus į memorialinio muziejaus kiemą nurodo 1961 m. rašytojos ranka parašytą laišką, kurio faksimilę prieš akis visiems pateikė penktadienį Priekulės kultūros centre vykusiame gyventojų susirinkime.

„Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir gvazdikai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas. O kapo užrašas: Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“, – rašė I. Simonaitytė. Šio, ranka parašyto, laiško originalas saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve.

Dar svariu argumentu išpildant I. Simonaitytės valią prof. D. Kaunas laiko rašytojos kapo Antakalnio kapinėse nepriežiūrą. Tik keletą kartų paprašius Vilniaus miesto savivaldybė teikėsi šį bei tą patvarkyti. Be to, I. Simonaitytė esą dar gyva būdama buvo nepatenkinta skulptorės darbu, kuri padarė jos bareljefą, dabar pastatytą ant kapo paminklo.

Prof. D. Kauno įsitikinimu, šiuo metu rekonstruojamas I. Simonaitytės muziejus ir būsimasis jo direktorius turėtų mokytis iš geriausių šiuolaikinių muziejų pavyzdžių, o pačios rašytojos kapas muziejaus kiemelyje pritrauktų dar gausesnius interesantų srautus.

Pagarba rašytojos valiai

Priekuliškių susirinkime dalyvavęs Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša, taip pat priklausantis Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo bei Valstybės istorinės atminties komisijoms ir palaikantis D. Kauno idėją, teigė, kad I. Simonaitytės perlaidojimo klausimas jau yra aptartas su Seimo vadovybe, kultūros bei švietimo ir mokslo ministrėmis, ir iš esmės gautas jų pritarimas. Tiesa, galbūt teksią pakoreguoti kai kuriuos teisės aktus, taip pat reikia atsižvelgti į giminių ir miesto gyventojų nuomones. Pasak jo, I. Simonaitytės palaikų perlaidojimas Priekulėje būtų didžiausias pagarbos ženklas savo įžymiajai krašto rašytojai. Be to, Lietuvoje jau dabar yra ne vienas iškilaus žmogaus perlaidojimo pavyzdys, tad esą tam tikra praktika jau yra susiklosčiusi.

„Mes vienareikšmiškai pritariame savo tetos Evės (rašytoja Ievos vardu pradėjo pasirašinėti po romano „Aukštujų Šimonių likimas“, tačiau artimiesiems ji taip ir liko Evė – aut. pastaba) perlaidojimo idėjai jos buvusios sodybos kieme, kur dabar yra memorialinis muziejus. Taip būtų išreikšta pagarba jos valiai“, – susirinkime priekuliškių giminių vardu žodį tarė Ginter Skrabs, kurio močiutė Marija Mickus buvo I. Simonaitytės pusseserė. Jos buvusios labai artimos, tarpusavyje bendravusios, o Ginter tuo metu dar būdamas paauglys tas kalbas girdėdavęs. Kai jų iškilioji giminaitė buvo laidojama, sovietinė valdžia (laidotuves organizavo Rašytojų sąjunga, bet tikrasis organizatorius buvo LKP) su giminėmis nesitarė, jie net negalėję perduoti paruoštų įkapių, tokių, kokias buvo prisakiusi pasiūti Ieva.

Vingio g. – be vienybės

Su didžiausia pagarba I. Simonaitytės palaikų perlaidojimo iniciatyvai pritarė priekuliškė rašytoja, Gargždų miesto garbės pilietė Edita Barauskienė. Ji atkreipė dėmesį, kad rašytoja sostinėje neturėjo artimųjų, o iškilūs Mažosios Lietuvos žmonės Eva Labutytė, Vytautas Kaltenis, Linas Julijonas Jankus, kurie lankydavo I. Simonaitytės kapą, dabar jau patys yra išėję Amžinybėn. E. Barauskienės teigimu, perlaidojimui muziejaus kiemelyje pritariantys ir Vingio gatvės kaimynai.

Tačiau susirinkime paaiškėjo, kad Vingio gatvėje, kurioje yra įkurtas memorialinis muziejus, vieningos nuomonės nėra. Kai kurie gyventojai stebėjosi, kad rašytoją ketinama perlaidoti kultūros paveldo teritorijoje, kurioje tam tikros rūšies veikla yra ribojama. Viena muziejaus kaimynė sueigoje pasakojo, kad susidūrė su ribojimais, kai norėjo vos pusmetrį išplėsti savo namą: ar muziejaus kiemelyje atsiradus kapui nebus dar daugiau ribojimų? Kitas gyventojas apgailestavo pirkęs namą Vingio g., nes nežinojo, jog gyvensiąs „šalia kapinių“. Jis sakėsi dėl to jaučiąs psichologinį diskomfortą, be to, ar idėjos perkelti rašytojos palaikus autoriams yra žinoma, kad toji gatvės dalis per potvynius yra užliejama ir nesutvarkyta kanalizacijos ir nuotekų sistema?

Kliuvinys – teisės aktai

Gargždų krašto muziejaus direktoriaus pareigas l. e. Marius Mockus sako nesuvokiantis, kaip galima sieti ateityje būsiantį šiuolaikišką I. Simonaitytės muziejų su tuo, kad esą dar didesnį jo populiarumą lemtų rašytojos palaikų perlaidojimas muziejaus kieme. Be to, istorikas ypatingą dėmesį atkreipė į tai, kad Vingio g. yra kultūros paveldo saugomoje teritorijoje, tai susirinkime patvirtino ir Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Sonata Šmatauskienė. Muziejininkų nuomone, svarbu ir tai, ar nebus sukurtas precedentas, kad ir kiti Lietuvos piliečiai užsigeis laidotis ne kapinėse? Juk atitinkami teisės aktai numato, kad mirusieji turi būti laidojami tik tam skirtose vietose. Be to, sueigoje pasigesta dvasininkų, kurie pasamprotautų, ar toks perlaidojimas yra krikščioniškas?

Priekuliškių susirinkime taip pat kilo diskusija, jog reiktų galutinai išsiaiškinti, ar rašytojos paliktas laiškas, kuriame esą išreikšta jos paskutinė valia, yra laikytinas testamentu teisiniu požiūriu. Mat ši jos valia nėra patvirtinta notariškai. Be to, buvusi ilgametė I. Simonaitytės muziejaus vadovė Laima Lemežienė sakė susirašinėjanti su I. Simonaitytės giminėmis iš Kanados, kurių nuomonė taip pat turėtų būti svarbi. Tad ryžtantis rašytojos palaikų perlaidojimui reiktų bendro giminaičių sutarimo ir pritarimo, patvirtinto teisiškai.

Priekuliškių susirinkime nerimauta ir dėl to, kad dabar I. Simonaitytės muziejus yra valstybės turtas, kurį patikėjimo teise valdo Savivaldybė. Tačiau kas gali pasakyti, kaip bus po keliasdešimties metų? Ar tikrai muziejus apsaugotas nuo privatizavimo ateityje? Tai kaip tada būtų su rašytojos palaikais?

Vanagai irgi lauktų

Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerės Rūta Cirtautaitė, Violeta Riaukienė, rajono Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Raimondas Simonavičius sakė, kad Savivaldybė pritartų iškiliosios rašytojos palaikų perlaidojimui Priekulėje, tokia esanti ir rajono mero V. Dačkausko nuomonė. Tačiau priekuliškių susirinkime išsakytos įvairios nuomonės, paaiškėjusios naujos teisinės aplinkybės dar neleidžia priimti galutinio sprendimo, o skatina tolimesnei diskusijai su giminėmis, gyventojais, kultūros paveldo specialistais, teisininkais.

Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė ir agluonėniškė istorikė, doc. dr. Silva Pocytė priekuliškių sueigoje sakė, kad I. Simonaitytės atminimas itin pagarbiai saugomas Agluonėnuose, Vanaguose, kurie yra jos gimtinė. Pasisakiusiųjų nuomone, jeigu būtų ryžtasi sugrąžinti Mažosios Lietuvos metraštininkės palaikus, tai prasmingiausia būtų į Vanagų kapinaites, kuriose ilsisi jos talentą pastebėjęs ir ją globojęs kunigas Emilis Rudolfas Bleiveisas, dauguma artimiausių rašytojos giminaičių. Tarp jų rašytojos motinos seserys Ilžė Šauklienė ir Marė Dūdjonienė su šeimomis, motinos brolis Jokūbas Simonaitis.

Viename interviu apie 15 m. su I. Simonaityte bendravęs kraštotyrininkas, Klaipėdos garbės pilietis, Vinco Kudirkos, Ievos Simonaitytės vardo bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas Bernardas Aleknavičius yra liudijęs, kad rašytoja jam taip prasitarusi: „Šičia gulėsiu ir aš“, – yra taip man sakiusi, kai mudu vaikščiojome po Vanagų kapines.“

KOMENTARAS

• Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė JONUŠKAITĖ:

  – Ievos Simonaitytės palaikų perlaidojimo klausimu nuomonės teiravausi mūsų sąjungos valdybos narių. Vienareikšmio atsakymo neturiu, yra daug įvairiausių pasvarstymų. Ko gero, kokie nors mūsų pamąstymai čia neturi esminės reikšmės, o svarbiausia yra atsižvelgti į rašytojos artimųjų valią: jų pritarimą ar nepritarimą. Dabar I. Simonaitytė ilsisi Antakalnyje, menininkų kalnelyje. Manau, tai pagarbi, šventa vieta.