Ar jie supras mūsų tremtinių išgyvenimus?

Krasnojarsko kr., Askyzo r. Šienapjūtė

Gargždų krašto muziejuje eksponuojama paroda iš Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus ir Vėžaičių kultūros centro fondų. Ji čia veiks visą vasarą ir daugiausia skirta pakeliui sustojantiems užsienio kruizinių laivų turistams iš viso pasaulio. Parodos rengėjai pasistengė parodyti, kokiomis sąlygomis gyveno nelaimingieji, patekę į tremiamų iš tėvynės sąrašus, taip pat politiniai kaliniai. Daugiausia tai buvo valstybės tarnautojai, valdžios vyrai, šauliai, mokytojai, kunigai, stambesni ūkininkai. Nepaisyta jokios tautybės. Kentėjo tie, kas labiausiai prisidėjo prie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo ir jos sutvirtėjimo per nepilną dvidešimtmetį.

Parodos stendai supažindina, kokiomis sąlygomis (žeminėse, barakuose, jurtose, tiesiog miške ar ant sniego) Sibire išgyveno ir kaip neišpasakytai sunkiai dirbo lietuvių šeimos. Tūkstančiai ten ir pasiliko ledinėje žemėje… Dirbo ir vaikai už menkutį gabalėlį duonos. Kad ir kaip keista, už savo darbą būta net apdovanotų garbės raštais… Kaip pasityčiojimas iš nelaimingos šeimos, rodomas parodoje septynis vaikus auginančiai tremtinei įteiktas ordinas ir motinystės medalis. Skurdūs moterų rankdarbiai, pačių piešti atvirukai, dirbiniai iš medžio ir vyrų pasidaryti būtiniausi namų apyvokos daiktai. Palaikiai drabužiai ir apavas, skubomis iš namų pasigriebti rožinis, senovinė maldaknygė – visa tai mums dabar kelia graudulį. Bet ar tikrąją tremties esmę iš to, ką mato, suvoks kruizinėmis kelionėmis ir šiaip prabanga išlepinti užsieniečiai, pažvelgę į smulkutes nuotraukas ir laiškų skiauteles? Galbūt geriau būtų, jeigu jiems pademonstruotų filmą „Tarp pilkų debesų“. Deja, tokie dalykai neįeina į malonios kelionės programą…

Tačiau ir tai, kas eksponuojama, jau šis tas. Parodos stendai byloja apie sovietų siautėjimus, jų žiaurumus, su kokiu pasitenkinimu jie viešai išniekindavo ir fotografavo nužudytų partizanų lavonus. Svetimoje žemėje ištisos lietuvių kapinės ir tokiomis sąlygomis pagal papročius vyksta laidotuvės. Būta ir linksmesnių švenčių, vestuvių, kunigų apsilankymo. Tikimės, lankytojai atkreips dėmesį į cinkuotą karstelį, kokiu 1989-aisiais parsigabenti iš Sibiro artimųjų palaikai.

Stenduose visko, ką okupacijos metais lietuviai patyrė, išgyveno, nesudėsi. Po tremties kelias namo taip pat buvo erškėčiais nuklotas. Knygos „Gulago istorija“ autorė Anne Applebaum rašo, kad „sugrįžusieji kėlė siaubą pirmiausia viršininkams, bendradarbiams, visiems, dėl kurių jie atsidūrė lageriuose ir tremty“. Tie sugrįžimai ypač gąsdino mūsų respublikos vadovybę, kurioje aiškią persvarą turėjo stalininės gvardijos veikėjai. LKP vadovas A. Sniečkus siuntė į Maskvą laiškus, gąsdindamas Kremlių, jog buvusių partizanų sugrįžimas pablogins padėtį respublikoje, atgaivins „nacionalistines“ nuotaikas, pogrindžio kovas… Griebtasi ir veiksmų: LTSR AT prezidiumo pirmininko J. Paleckio įsaku respublikoje sustabdytas sovietų specialios komisijos sprendimas masiškai peržiūrėti nuteistųjų bylas, kad „buvusių Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams ir kitiems aktyvistams be specialaus leidimo nebūtų leista grįžti iš tremties punktų“. Už šio įsako nesilaikymą numatyta pakartotinė tremtis iki penkerių metų.

1953–1958 metais iš tremties ir įkalinimo vietų į Lietuvą grįžo per 40 000 žmonių. Net 86 proc. grįžusiųjų nebuvo grąžinti „teisėtai“ konfiskuoti jų namai ir sodybos, uždrausta registruotis ir įsidarbinti. Tuoj po garsiųjų Vėlinių manifestacijų (1956 m.) Lietuvos vadovai kreipėsi į SSRS MT, prašydami uždrausti Kaune apsigyventi asmenims, teistiems už antisovietinę veiklą. Kauno valdžia iš tiesų pasistengė: netrukus iškeldinta per 400 tremtinių. Po 1956–1958 m. bruzdėjimų sovietų saugumas sekė kiekvieną buvusių kalinių ir tremtinių žingsnį, jų ryšius su aplinkiniais, persekioti jų šeimos nariai, ypač studentai. Drausta netgi į medžiotojų draugijas priimti asmenis, teistus „už sunkius valstybinius nusikaltimus“. Komjaunuoliams nepatarta tuoktis su tremtinių vaikais. 1988 m. gegužės 22 d. milicija jėga nutraukė didžiųjų trėmimų 40-mečio minėjimą Vilniuje.

Apie tai pasaulis privalo žinoti. Ir muziejuje apsilankantys svečiai taip pat.

LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIS SKAIČIAIS

• Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 metais iš Lietuvos ištremta per 131 600 žmonių. Iš viso tuo laikotarpiu Lietuva neteko daugiau kaip pusės milijono gyventojų.
• 1941 m. birželio 14–17 d. iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą išvyko 577 gyvuliniai vagonai. Tomis dienomis deportuota per 18 000 žmonių. Į Lietuvą grįžo mažiau kaip pusė.
• Pirmaisiais tremties metais SSRS šiaurėje nuo bado, šalčio, ligų, nepakeliamų darbo sąlygų mirė apie 1 500 lietuvių. Igarkoje buvo trys lietuvių kapinės – apie 1000 kapų.
• 1948 m. gegužės 22 d. vykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas – išvežta apie 40 000 žmonių, tarp jų 10 800 vaikų. Kelyje ir tremtyje žuvo apie 5000 vaikų.
• Sovietiniuose lageriuose buvo sušaudyta apie 23 000 kalinių, tremtyje žuvo apie 28 000 tremtinių.
• Nacių okupacijos metais nužudyta, suimta ir deportuota į koncentracijos stovyklas per 70 000 įvairių tautybių Lietuvos gyventojų.
• Bėgdami nuo sovietų okupacijos į Vakarų Europą ir JAV iš Lietuvos pasitraukė apie 300 000 žmonių.
• Pagal archyvinius įrašus pabėgę ar pasislėpę apie 14 000 Lietuvos gyventojų išvengė tremties.

Aldona VAREIKIENĖ