Ar karta – prarastoji?

„Mūsų karta yra gąsdinama mūsų vaikais“, – Vilniaus knygų mugės metu vykusioje diskusijoje „Šiandienos jaunimo demonai“ teigė psichologė Aušra Kurienė. Šiandienę situaciją ji apibūdina kaip neįtikėtinai paradoksalią: transliuojamas nusivylimas jaunimu, jie laikomi nevykėliais ir tuo pat metu iš jų tikimasi labai daug, jie ruošiami didingiems žygdarbiams! Jeigu kažkas svajoja būti staliumi, tai yra begalinis nusivylimas… Jis turi svajoti būti bent jau superstaliumi, tuomet dar galima kažkaip su tuo susitaikyti.

Šioje diskusijoje daugiau dėmesio buvo skiriama švietimo ir mokslo sistemos ydoms ir netobulumui, kai vietoje to, kad vaikams būtų auginami sparnai, jie yra masiškai karpomi ir privatizuojami, kaip kolūkių laikais, kai iš valstiečių priverstinai buvo atimama jų žemė. Įkvėpta šios diskusijos noriu kalbėti ne apie švietimo sistemą, o apie visuomenę. Apie tai, kaip ne tik vyresnės kartos, bet ir vos dešimtmečiu vyresni, o kartais ir bendraamžiai vertina, o tiksliau, kalbant šnekamąja kalba, nurašo vieni kitus.

Už akių užkliuvo vieno veikėjo, kuris turi drąsos kalbėti, bet neturi jos identifikuoti savęs vardu ir pavarde, įrašas feisbuke, kuriame jis kalba neva apie Y kartą. Įrašas ir anketa vieši, tad pacituosiu dalį teksto. „Į šią naują kartą visi deda didžiules viltis. Nepersistenkit. Jūs jiems laikini. Gal aš ir klystu. Bet dar nei iš vieno (kaip ta karta vadinasi? Y? Na, nesvarbu) dar nei iš vieno lūpų nesigirdėjo, kad dirbs visą gyvenimą, kad išrastų vaistus nuo mirties. Atsiduos visą save gamtos tyrinėjimui. Paskirs visą laiką, kad užkoptų į Everestą. Neaaa… Jiems tai per ilgai…<…> Jie neturi mėgstamiausios dainos, filmo, spalvos, knygos, drabužio, žmogaus…. Nes kiekvieną savaitę mėgstamiausi keičiasi. Be galo geras dalykas, kai pasaulis nestovi vietoje ir sparčiai juda pirmyn. Be galo liūdnas dalykas, kad ta naujoji karta tokia vieniša. Nes kitiems jie irgi… Tokie laikini.“

Galvodama apie šį perskaitytą tekstą aš supratau viena – kokia galinga karta visgi mes esame ir kokią baimę keliame kitiems! Neateiname į darbovietes kaip Leninas – amžiams, o nuolat jas keičiame? Nes esame drąsūs bandyti save, kitus, ieškoti geresnės vietos po saule. Žinome jau ne tik savo teises ir pareigas, bet kartu žinome privalumus ir trūkumus, stiprybes ir silpnybes, apie kurias vis mažiau bijome kalbėti, o dar dažniau ieškome būdų jų atsikratyti. Sakote, neturime autoritetų? O galbūt esame ta karta, kuriai nusibodo garbinti kitus ir kažkam tarnauti? Laikote mus technologijų vergais? Visame pasaulyje žinomas olandų rašytojas Hermanas Kochas sako, kad jei ne technologijos, o tiksliau – kompiuteris, dėl neįskaitomo jo rašto, ko gero, pasaulis taip ir nebūtų išvydęs jo kūrinių. Ir šis kompiuteriui dėkingas vyrukas nė nepriklauso šitai nieko vertai Y kartai. Galėčiau kontrargumentuoti dar ir dar ir dar.

Kiekviena naujai susiformavusi karta yra kitokia ir savita. Dėl daugybės jos formavimuisi įtakos turinčių veiksnių ji negali būti net panaši į ankstesnes kartas. Bet ar pasaulyje, kuriame tobulėja medicina, literatūra, technologijos, išradimai, žmonės lieka regresuojantis reiškinys?

Viktorija JUČINSKYTĖ

Klaipėdos universiteto Lietuvių filologijos absolventė