Ar politikų žodis orus?
Kartais įsiterpiu į karštą ginčą rajono Tarybos posėdžiuose, bet kartais ir patyliu. Juk tie nesiliaujantys ginčai keistai atrodo, kai sprendimų projektai aptarti ir išdiskutuoti darbo grupėse, komitetų posėdžiuose, koalicijose, kartais pabendrauta aptariant rūpimus klausimus su specialistais.
Toks sprendimo kelias iki Tarybos posėdžio turėtų tenkinti ir poziciją, ir opoziciją. Tačiau pastebiu tiek Seime, tiek rajono Taryboje, kai kas dar neišsišnekėjęs, tai ima mikrofoną, eina į tribūną ir vėl kalba tą patį. Įtariu, jog žmogus nori sublizgėti, pasirodyti rinkėjams, koks esąs kovotojas, kaip išmanantis tą svarstomą klausimą. Vis dėlto kai kiekvieną kartą girdžiu tuos pačius kalbančius visais klausimais, pradedu abejoti Tarybos nario universalumu, kompetencija, išprusimo laipsniu. Todėl kyla natūralus klausimas, koks tas sprendimų kelias teisingas? Išties nejaukiai pasijunta tie, kurie tyli, mat apie šnekorius parašo ir spauda. Kai kurie nuolatiniai kalbėtojai netelpa savyje, pamiršta ir normalų kalbos toną. Pastebiu kartu su Tarybos nariu Andriumi Adomaičiu, jog tie šnekoriai negerbia nei patys savęs, nei lietuvių kalbos, jokio patriotizmo gimtajam žodžiui, kad esame lietuviai. Kiek su kolega Andriumi įvairiuose posėdžiuose draugiškai patarėme, kaip tarti žodžius „klausimas“‚ „departamentas“, „parlamentas“‚ „testamentas“, „pedagogas“ ir kitus. Politikai juos netaisyklingai tardami tarsi demonstruoja, jog jiems bendros taisyklės negalioja, nes jie, apšepę turtais ir pinigais, gali elgtis iš aukštybių. Tad jie savęs nevargina tokiais „mažmožiais“. Arba pasididžiuodami teisinasi „aš žemaitis“, atseit man viskas turi būti leidžiama, nors nieko bendro su žemaičių tarme neturi.
Taryboje yra užregistruotos frakcijos, yra jų vadovybė, kuri privalėtų reaguoti į specialistų pastabas, jog politiko žodis turi skambėti taisyklingai ir oriai. Ta pačia proga norėčiau priminti rašytojo Vytauto Kukučio žodžius: „Kartais tylint pasakoma žymiai svarbesnė tiesa negu rėkiant ir šaukiant (…). Tiesa – kaip rugio daigas, pats sugebantis prasikalti pro kiečiausius grumstus ir neišpurentą dirvą, nes tiesa – tyliųjų gelmių žuvis.“
Tikiu, kad į pastabas turėtų reaguoti rajono Savivaldybės tarybos vadovybė ir Administracija. Jie turi nuspręsti, kaip ir kokia forma Tarybos narius ir Administracijos darbuotojus mokyti, kad gimtosios kalbos žodis ir politikų, ir administratorių lūpomis būtų tariamas oriai.
Albinas KLIZAS
Rajono savivaldybės tarybos narys
