Ar turiu toleruoti netoleranciją?
Walkertone, Indiana – mažas miestelis su vos dviem tūkstančiais gyventojų – iš pažiūros neatrodo kaip nacionalinės kontraversijos epicentras. Tačiau čia įsikūrusi garsioji picerija, kurios savininkai atsisakė tiekti maistą homoseksualų poroms. Seksualines mažumas ginantys aktyvistai ėmė rašyti įstaigą kritikuojančius atsiliepimus bei grasinančias žinutes, tačiau toks elgesys iškėlė klausimą: ar galima puoselėti toleranciją kitų, mūsų pažiūroms nepritariančių, žmonių sąskaita?
Bandydama atsakyti į šį klausimą, radau filosofo Karlo Popperio iškeltą tolerancijos paradokso teoriją, teigiančią, jog begalinė tolerancija pati save naikina. Kitaip tariant, jeigu nekritikuojame žmonių, kurių mąstysena žeidžia aplinkinius, jeigu neginame savųjų pažiūrų, tolerancija netenka prasmės. Ir iš tiesų nereagavimas, pasyvumas neturi nieko bendra su tolerancija. Anaiptol, siekiant visuotinės santarvės, būtina pripažinti kito skirtumus, narplioti nepatogias temas, tačiau niekas netrukdo to daryti netraiškant svarstomo asmens orumo.
Manau, kad kovoje su neapykanta pavojingiausia yra tyla. Jeigu sveikoje diskusijoje dalyvauja du atviri žmonės, ir netaktiškas komentaras gali virsti gera pamoka, tik, žinoma, svarbu oponentui padėti priimti tinkamas išvadas. Tuo tarpu išlaikyta maloni šypsena, nors viduje ir kyla pykčio burbulai, pokyčių į erdvę neatneš.
Ona Marija ŠLIUOŽAITĖ
Jaunųjų korespondentų klubo narė
