Atmintis

Anapilin išėjusiems J. Basanavičiaus gatvės gyventojams


Rašau aš laišką tiems, kurie nebeskaitys jo,


Rašau jau apie tuos, kurių nėra, nebus…


Kurie išėjo – ir negrįžo…


Tas laiškas apie tuos, kurių namai dangus.


Bet jie gyveno čia – mūsų mieste,


Tiksliau, tylioj gatvelėje duobėtoj.


Prieš šimtmečius ieškota ir rasta


Ant Minijos krantų, stebuklų vietoj.


Anksčiau tą gatvę įvairiais vardais vadino:


Jeruzalės, Senąja, Komjaunimo.


Vėliau gražiai suskambo Jono Basanavičiaus vardu


Visi dabar didžiuojamės kartu.


O aš panorau apie gatvės žmones parašyt gerus,


Kurie anuomet juodą vargą traukė,


Kurie iš prakaito nekrovė sau turtus –


Kentėjo, dirbo ir šviesių dienelių laukė.


Gyveno Jonas Vytis su vaikų pulku.


Nepritekliai pavasarius dažnai lydėjo.


Staselė jo ir maliorius labai darbštus,


Todėl ir Dievas jiems padėjo.


Jie nugyveno amžių – vis abu.


Ir dainas apie liūdną dalią traukė.


Džiaugsme, varge, nelaimėje kartu,


Bet nieks nematė, kai jie ašarėlę braukė.


Vyčių šalia siuvėjas Kundrotas gyveno.


Kelnes ir kepures dygsnojo.


Tą kriaučių žmonės gyrė jau nuo seno,


Oi daugelis gargždiškių jį žinojo.


Staponai, Pilišauskai, Lankutienė ir Leonauskai


Gražiai sodybas rūtomis, rozetomis apsėjo.


Už tai, kaip sakoma tarp mūsų,


Pavasariai žiedų jiems negailėjo.


Aš pamenu dar Pareigius senuosius,


Onutę ir Barborą Gedvilaites.


Jų brolį seną berną Joną,


Kriaučių Garbenčių, puikią Garbenčienę


Visi jie kaimynystėj sugyveno – sąžiningai užsidirbo duoną.


Netoli jų tokie Stropai gyveno.


Bažnyčios varpą traukdavo jisai.


Jie neturtingi, paprasti žmogeliai buvo.


Prisimenu aš jų vaikus gerai.


Dar Pilibavičių su skrybėle menu,


Onutę Norvilienę pribuvėją,


Skuodienę galvele kreiva,


Ilgąjį namą brolių Pareigių,


Gyvenusių be pykčių ir vaidų.


Menu Rastenį keistojo likimo


Ir čia stambiausią Stonkų iš visų


Jo žmoną smulkią geraširdę,


Senatvėje prispaustą jau ligų.


Mingėlienė, Kuprienė, Šypaliai


Ir šiandien dar prisimenu gerai.


Prie jų namų kaštonai išdidžiai žaliavo,


Metus ir vargelius žvakutėmis skaičiavo.


Lastauskienė, Radavičienė, Norvaišai,


Kiek tolėliau ir Juostai su pulku vaikų gyveno.


Net vargšai Poviliūnai, nuskriausti gamtos,


Raiši, akli, berankiai ir kuproti ten paseno.


Netoliese gyveno Stasės Vytienės tėvai –


Ona ir Liudvikas Staponai.


Tvarkingi, darbštūs ir labai linksmi


Tarytum gatvės iškilmingi ponai.


Namai iš tvirto medžio suręsti


Po liepomis gražuolėmis stovėjo.


Jų šimtametėje troboj lyg bičių avily


Vaikų, atrodo, septyniolika dūzgėjo.


Per Onines praeiviai eidami


Sustodavo dainų pasiklausyti.


Kada užtraukdavo Staponų giminė,


Nieks negalėdavo jų sustabdyti.


Bet laikui bėgant viens po kito


Apleido tuos namus tėvai.


Ir bičių avilys nutilo…


Anapilin išėjo net vaikai.


Sutikdamas dutūkstantųjų dešimtus


Petras Staponas traukė dainą,


O jau po keletos dienų


Ant stogo karkė juoda varna.


Giedorius Dobravolskis riestais ūsais


Bevaikis su sava pačia


Ne vieną kaimynėlį išlydėjo…


Ne vieną juokindavo paslapčia.


Pranas ir Elena Tamošauskai


Surentę namą erškėtrožėmis papuošė.


Sulaukę šešeto puikių vaikų


Į didžiąjį gyvenimą juos ruošė.


Kaimynai sakė: žmonės jie geri.


Elenos balsas lyg lakštingalos skambėjo.


O jei ką pakvietė dangus –


Elena jį anapilin lydėjo…


Abu Tamošauskai jau ilsisi seniai…


Ir vyresnėlį sūnų priglaudė žemelė.


Teskamba jiems dangaus varpai,


Auksinės žvaigždės šviečia kelią.


Šaunūs kaimynai buvo ir Pocevičiai


Vaikelių pulką užaugino.


Nepriteklius, nelaimės ir vargai,


O kartais net džiaugsmai ramino.


Tiesa, su jais gyveno Liudviko mama.


Prisimenu, daug skaitė, žemę arė…


Mačiau, kaip Minijoj žvejojo žuvį.


Visi vadindavo ją – Marė.


Gyvenimas – lyg smėlio dirbiniai.


Pajudinai – ir viskas subyrėjo…


Marė, Baselė, Liudvikas išėjo,


Visi senatvės jie nenugalėjo.


O nepamirštami vaikystės atminimai


Mane sustabdė prie medinio namo.


Dar iki šiol senasis klevas supas,


Tenai malonūs žmonės Cirtautai gyveno.


Dar iki šiol menu man duotą duonos riekę,


Dar iki šiol pražysta vyšnios ten keistai.


Gerumo jų širdies pamiršt nemoku,


Nors Cirtautus abu išsivedė varpai.


O Vasiliauskienė – smulki senutė


Visus mylėjo, o mane – labai!


Už širdį jos ir milijono neužtektų,


Bet tai paliudytų kapai.


Nusikaltimas būtų neminėti Gliožerių,


Kurie dažnai mane ir guodė, ir vaišino.


Kas puošia amžinybės jų namus,


Tik žvaigždės ir dangus težino.


Kas nepažino Prano Urbės,


Oi, sunkų vargą nešė šis žmogus.


Nė vieno neužgavo, neužkliuvo,


Likimas jam nebuvo niekada dosnus.


Jo ilgas kelio lieptas subyrėjo,


Palikęs ir nelaimes, ir vargus.


Gyvenimas mus priima vienodai,


Vienodai ir išlydi kaip svečius.


Eilutės tęsiasi, kitų nepaminėjau,


Bet aš prisimenu juos kaip savus


Gailius, Kapičkas, Kubilius ir Beniušienę.


Temyli juos žvaigždynai ir dangus.


Su pagarba sutiktiem, gyvenusiem ir išėjusiem… Mylinti savo miestą ir gatvę Birutė Liaudanskytė-PETRAUSKIENĖ


2006 03 23

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių