Atmintis

Visais laikais troškome išsaugoti gimtąją kalbą ir tautiškumą


Dovilų etninės kultūros centras ištikimas savo priedermei – reikšmingų valstybės švenčių proga primena bendruomenei Mažosios Lietuvos krašto praeitį, jos kultūrą ir žmones: juk kiekviena tauta, be savo valstybės istorijos, turi dar raštijos, bažnyčios, mokyklos raidą.


Šįkart renginys buvo pašvęstas Dovilų valsčiaus senųjų mokyklų istorinei atminčiai: čia dirbusiems šulmistrams, mokytojams, precentoriams, buvusiems mokiniams, iš kurių ne vienas vėliau tapo žymiais krašto visuomenės ir politikos veikėjais.


Pasibūti šiame jaudinančiame tautiškame susibūrime noriu pasiūlyti ir „Bangos“ skaitytojams.


Visi – vėl į mokyklos suolą


…Masyvaus varinio varpo (tokį dabar mokyklose reta būtų aptikti) skambesys sukviečia vaikus.


Mokytojas pamoką pradeda pasisveikinimo malda:


– Dieve, duok maloniai vis valdyti šiuos šuiliokus mano čia. Kad galėtų palaikyti, ką išmoko per mane (…). Nubažnums bei išmintis vis tevaldo jų sielas… Telydi jus Dievas, mieli kūdikiai. Prašom atsistot – giedosime giesmę.


Pakiliai giedama Tautiška giesmė – Lietuvos himnas. Sugrįžtame į dabartį: Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – minėjimą.


– Pasikloniokit prieš savo Mokytoją, sėskitės tykiai, kožnas ant savo vietos. Prisiminkit, ką išmokti turėjote. Klausiami atsakykit be baimės ir padoriai, vislab gerai apdūmodami, – ramiu balsu, žodžiais, prieš šimtmetį ir daugiau metų mokytojų ištartais prieš pamoką, paragina Mokytojas – Dovilų etninės kultūros centro istorikas-etnografas Jonas Tilvikas.


„Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit…“ – šitaip prisistatė savo knyga mūsų raštijos kūrėjas Martynas Mažvydas. Poetas Kazys Bradūnas pirmąją lietuvišką knygą tokiomis eilėmis pašlovino: „Pasklidę po pasaulį raidės/ rikiuojas į žodžius,/kaip rikės rugpjūtį/ Mažojoj ir Didžiojoj Lietuvoj/ už vandenynų/ ir Sibiro maldaknygėj/…


Pradėsim istorijos pamoką…


Tautos brangina savo krašto istoriją, itin svarbią praeičiai pažinti ir garbingai ateičiai kurti. Lietuvos mokyklos istorija ir Mažojoje, ir Didžiojoje prasideda nuo Mažvydo „Katekizmo“, nuo jo sudaryto pirmojo elementoriaus.


Privalomo mokymo įstatymo paskelbimo Prūsijos karalystėje, taigi ir Mažojoje Lietuvoje (ir buvusiame Dovilų valsčiuje) data – 1736 metų rugpjūčio 1 diena yra viena anksčiausių Europoje. Pirmajame įstatymo paragrafe buvo nurodyta: mokyklas stato ir išlaiko asocijuotos bendruomenės, kurios savo veikloje laikosi parapijų bendruomenių principų.


Taip mažai tautai atsivėrė galimybės tapti šviesesnei, tačiau ne visiems mokykla buvo prieinama. Krašto švietimo aukso amžius atėjo kiek vėliau, kai pradėtos statyti tipinės mokyklos, pamokos vedamos gimtąja kalba, iš lietuviškų knygų. Tačiau stiprėjant Vokietijos imperijai ryškėjo ir agresyvi jos valdžios politika: viena tauta-viena kalba. Viltis susigrąžinti lietuvybę į pradines mokyklas atgimė tik praėjusiame amžiuje, Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą.


Nuo 18 iki 20 amžiaus vidurio Dovilų apylinkių kaimuose veikė netgi dvylika pradinių mokyklų.


Bene seniausia buvusi Budelkiemyje, įkurta apie 1737 metus. Joje mokėsi Toleikių, Skrandžių, Dumpių kaimų ir dvaro vaikai, mokytojais dirbo seminarijas baigę lietuvininkai. Mokykla veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kol smarkiai apgriautą pastatą „naujieji krašto gyventojai“ visai sunaikino.


Tuo pačiu laikotarpiu įsteigta Gelžinių mokykla buvo drėbta iš molio, šiaudais dengta, degė net tris kartus. 20 amžiaus pradžioje statytoje vaikai mokyti taip pat iki 1944-ųjų rudens. O štai Gerviškių kaime vaikai iš pradžių mokėsi… jaujoje. Tipinis raudonų plytų pastatas iškilo 19-20 amžių sandūroje. Tarpukariu šią mokyklą lankė per 70 vaikų, mokyti jie lietuvių ir vokiečių kalbomis.


Buvusi Gerviškių mokyklos mokinė Marijona Kerpienė jau sulaukė garbaus amžiaus, bet dar nėra pamiršusi vokiškai išmoktų eilėraščių.


Stučių mokykla turi garbingą istoriją, ją lankė vien aplinkinių kaimų lietuvininkų vaikai – būsimieji krašto visuomenės veikėjai, pedagogai. Tai J. E. Kalvis, J. Reisgys, V. Bendikas. Dar ilgai po karo švietė raudonų plytų pastatas, kuriame buvo erdvus butas mokytojo šeimai ir ūkiniai pastatai bei skalbykla. Čia mokęsis Helmutas Lotužis pasakojo, jog daugeliui mokytojų rūpėjo ir krašto žmonių kultūra, ūkininkavimo bei buities reikalai.


Laugaliuose prie kelio tebėra išvaizdus 1902 metais statytas mūrinis pastatas, nors mokykla šiame kaime buvusi nuo 1800 metų. Pasakojama, kaip 1921-aisiais Klaipėdoje perėmęs civilinę ir karinę valdžią prancūzų komisaras Petisnė savo svečiams aiškindavęs, jog čia baigiasi Europa, o į rytus… prasidedanti Azija. Po Antrojo pasaulinio karo mokykla veiklos neatkūrė, gyventojai vaikus leido į Gargždų pradinę.


Goberiškių (Gobergiškės) mokykla įsteigta 1889 metais naujame moderniame iki šių dienų išlikusiame pastate. Iki karo vaikai mokyti lietuvių ir vokiečių kalbomis. Tipinis pastatas mokyklai pastatytas ir Šniaukštuose, o Dovilų parapijai priklausančiame Lėbartų kaime veikė Klaipėdos krašto mokytojų draugijos lėšomis išlaikoma privati lietuvių pradinė mokykla. Viena iš vėliausiai įsteigtų mokyklų – Ketvergiuose. Nors čia gyveno daug lietuvininkų, pamokos vyko vokiečių kalba.


Pačiuose Doviluose mokykla atidaryta 1750 metais. Jos pastatui karališkoji valdžia iš specialaus mokyklų statybos fondo skyrė 16 talerių, o kur kas didesnę sumą sudėjo patys gyventojai. Mokyklą galėtume pavadinti prestižine: tarpukariu čia mokytojavo Klaipėdos mokytojų seminarijos auklėtiniai Jurgis Reisgys, Jonas ir Jurgis Purvinai, vokiečių tautybės pedagogas Meyeris. „Iš aplinkinių kaimų į mokyklą važinėdavome siauruoju geležinkeliu“, – prisiminė čia mokęsis agluonėniškis Ansas Pocys.


Dovilų valsčius apskritai buvęs lietuviškiausia Klaipėdos krašto dalis.


Dvasiai ir kūnui atgimti


– Pradėsim giedojimo pamoką. Dainoje, arba senoviškai giesmėje, žmogus sielos ramybę randa, kalbasi su Dievu, medžiais, paukščiais, žvaigždėmis. Įsiklausykit į senąją šio krašto giesmę, ir jūs pajusite liūliuojančią protėvių dvasią, tylią maldą, šviesų liūdesį, ramybę, – aiškina Mokytojas. – Imkit gaidas ir giedokit, kūdikiai mano. Prašau, maestro!


„Mes, Lietuvos vaikai“, – dainuoja Gžegožo Krušinskio išmokyti jaunieji doviliškiai. Tarsi vyturėlių čirenimas suskamba miestelio vaikų darželio auklėtinių dainelės…


Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas Vydūnas yra sakęs, jog „sveikata-jaunumas-grožė – tai lyg trys spinduliai vienos žvaigždės. Kas jų vienos turėti nori, privalo siekti ir kitų… Judesys palaiko sveikatą; reikia vengti minkštų sėdynių ir tingiavimo, nes nieko neveikdamas – bėgi kapinėsna… Blaivūs juodo darbo žmonės juda labai daug, o jaunimas tegul gimnastikuoja…“


Atsipalaidavo vaikai padainavę, pašokę ir pasimankštinę, kieme palakstę….


– Dabar pradėsime rašymo darbus. Maža rankelė išrašo: „Dėk mamą prie žvaigždės./ Dėk paukštį prie dangaus./ O gal kas nors pridės/ teisybę prie žmogaus? <…> Vaikeli, nebijok/ ir žodžio nenumesk./ Kur kas sunkiau be jo./ Be jo ir mes – ne mes.“ Tai poeto Justino Marcinkevičiaus, lygiai prieš metus Anapilin išėjusio, eilėraščio „Mokytojas“ posmai.


Paskui sekėme skaitymo pamoką – vaikai skaitė tekstus iš tarpukario elementoriaus, ištraukas, deklamavo „Lietuviais esame mes gimę“. Jonukas gražia žemaičių tarme pasakojo apie savo kiemo gandrą. O kai Liepa smuikeliu tyliai pradėjo Maironio giesmės „Lietuva brangi“ melodiją, ją pasigavo dainuoti ir mokiniai, ir visi, kurie salėje buvo susirinkę…


Giesmei nutilus Mokytojas tarė:


– Pamoka baigta, kūdikiai, Jums stiprybės, vilties ir išminties. Eikite su Dievu.


Aldona VAREIKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių