Bambėjimo specifika

Gruodis, o kartu ir adventas, labai permainingas laikotarpis. Mainosi viskas, kas tik gali: orai, norai, o labiausiai – nuotaikos. Jeigu mėnesį pradedame pakylėtomis išpardavimų nuotaikomis, tai kuo arčiau kalno viršūnė – tuo labiau dūstame. Ir ne dėl oro išretėjimo, o nuo savo pačių bambėjimo. Kad ir kaip esame raginami susikaupti, pabūti santūrūs, mieli, meilūs, galiausiai panašiai ties gruodžio 20 diena kantrybė ima ir pasibaigia. Jaukias kalėdines giesmes staiga užgožia naujas skambesys – kalėdinis bambėjimas.

O bamba, atrodo, visi. Net angelų ir šventųjų chorui darosi sunku išlaikyti ritmą. Erzinti ima mašinų spūstys miestuose, žirneliais perkrauti prekybos centrai, eilės pašte ir vėluojantys siuntiniai, tešlynai vietoje sniegynų, lietus vietoje pūgos. Būtų galima vardinti ir toliau, tik vargu ar reikia. Įdomu tai, kad šitaip bambama tik gruodį, nes sausio mėnesio kalbų specifika ir temos jau visai kitos. Tai pažadų, kurie taip ir liks neištesėti, mėnuo. Bet apie sausį kada nors kitą kartą, gal vasarį.

Vaikystėje, kai nežinodavau, ko noriu, mama turėdavo magišką posakį, kuriam ir šiandien nerasčiau kontrargumento, o ir pati ketinu jį vartoti padėdama savo sūnui klaidžiame pasirinkimų kelyje. Taigi, kai nežinodavau, noriu saldainio ar sausainio, blauzdelės ar šlaunelės, mama man sakydavo, kad esu pilnu užpakaliu. Dažnai aš su ja netgi nesiginčydavau. Kai likus mažiau nei savaitei iki Kalėdų girdėjau bambančius žmones, kad prekybos centrai virto žirnelių ir majonezo sandėliais, apie juos galvojau tą patį: pilni jūsų užpakaliai. Ir prisipildė jie sparčiai, vos per 25 metus.

Nežinau, ką reiškia stovėti pusantro kilometro eilėje prie tų pačių žirnelių, bet žiūrėdama į ponų bambeklių veidus dariau prielaidą, kad jie tai žino, tačiau atmintis – fenomenalus reiškinys. Psichologai sako, kad ji linkusi slopinti blogus prisiminimus. Pasikartosiu, kad man tose eilėse neteko stovėti, bet kartą, iki Velykų likus dviem dienom, man teko apvažiuoti kone visus miesto prekybos centrus ir nė viename iš jų neradau nei kiaušinių, nei majonezo. Ir man to užteko, kad prieš Kalėdas regimas prekių perteklius džiugintų širdį, o ne paverstų tuo žmogumi iš b raidės.

Beprotiškos lyg pačiame Niujorke mašinų spūstys, paralyžiavusios miestus ir miestelius, automobiliuose įkalinusios žmones net kelioms valandoms, sutrikdžiusios eismą... Iš socialinių tinklų plūstantys riksmai ir keiksmai... Tikra kataklizma! Pagal Zodiaką nesu Vėžys, tačiau šie reiškiniai mane vertė jaustis priešingai negu daugelį: ne tik nežadino žvėries viduje, priešingai – manyje visa tai kėlė neišmatuojamą nuostabą. Kokiuose apkasuose jūs, šios apleistos Marijos žemės žmogeliai, slepiatės nuo Velykų iki Kalėdų? Akimirką buvo pasidarę nejauku važinėti vakarais, kai miestas įprastai atrodo tarsi įvedus komendanto valandą. Na, o jeigu šių spūsčių kaltininkais netikėtai pasirodytų iš emigracijos trumpam parsiradę mūsų brangūs tautiečiai, tuomet – sveiki sugrįžę! Mes ne tik nepykstame ant jūsų, mes turbūt ir paskutinį žirnelių stiklainį atiduotume, kad tik jūs nebeišvyktumėte.

Išvada trumpa: kad ir kaip buvote raginami, nė velnio jūs nepasninkavote! Vienintelė viltis – nauji metai, bet ir jie vargu ar padės, juk katras pasižadame ateinančiais metais mažiau bambėti? Visi pasižadame mažiau valgyti ir daugiau sportuoti...

Viktorija JUČINSKYTĖ

Klaipėdos universiteto Lietuvių filologijos absolventė


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Perduokime meilę laisvei

Dvidešimt aštuntąjį kartą sek­madienį minėsime Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Gargžduose, Savivaldybės aikštėje, uždegsime žibintus laisvės garbei. Galiu jau dabar…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas