Bendraamžiai

Gyvenimas kaime grūdina ir vilioja ūkininkauti


Aplinkinių bambėjimas apie miesčionišką jaunimo kartą jau tapo įprastas. Ginčytis gal ir neverta. Tačiau suprantančių, kad būtent dirbama žemė yra neišsenkamas resursas, vis dėl to yra. Girininkų kaime gyvenantis Simonas Butkus kryptingai ruošiasi tapti jaunuoju ūkininku ir neabejodamas beria, kad mieste perspektyvų nemato. Tuo tarpu Julius ir Ignas Vaišnorai šiuo klausimu santūresni. Nors pripažįsta, jog nuo mažumės ugdytas ūkiškumas padarė juos nagingus.


Ateitį mato kaime


Išgirdę gerų atsiliepimų apie Girininkų kaimo jaunimą, tiesos ieškoti patraukėme pas bendruomenės pirmininkę Jadvygą Lukauskienę. Kone geriausiai kaimo žmones pažįstanti pirmininkė kaip mat rekomendavo pakalbinti keleto šeimų atžalas. Buvusi jų mokytoja patikino, kad šie vaikai nuo mažumės tapo tėvų dešiniąja ranka gelbstint ūkyje. Išugdytas, o galbūt ir įgimtas darbštumas jiems, panašu, lengvai ties kelią į ateitį.


Reginos ir Petro Butkų vaikai Simonas bei Ieva pripratę prie žemės ūkio darbų. Mamos ūkyje besidarbuojantys jaunuoliai nesibodi anksti keltis ir lėkti melžti karvių. Jų laukuose turi net dvidešimtį. Tačiau, anot Simono, tai menkas rūpestis, mat specialiais aparatais jas pamelžti trunka vos valandą ir dvidešimt minučių. Nors šiemet naudos iš gaunamo pieno beveik neliko.


„Turim 30 hektarų žemės, rimtai ūkininkaujame, pjauname grūdus, sėjame, akėjame“, – pasakoja vaikinas. Auginamus paukščius ar kiaules Simonas pavadina „dėl savęs“. Jis pasakoja, kad šiemet samdė vieną savo pažįstamą, tačiau pagalba ūkyje jam pasirodė per sunkus darbas.


Dvidešimtmetis Simonas drąsiai rėžia, kad kaimo žmonės šiais laikais tikrai nepražus. Norint čia galima įžvelgti neblogų ateities perspektyvų.


Aštuoniolikmetė sesuo Ieva kiek kitokios nuomonės ir sako nemananti, kad iš žemės ūkio galima gerai uždirbti. „Nesu prieš kaimą. Visada sakau, kad čia gyventi sveikiau, saugiau ir ekologiškiau. Be to, daug ką gali užsiauginti, yra mažiau išlaidų. Broliui technika patinka, jis labiau turi ką čia veikti“, – tvirtina I. Butkutė. Ji nedrįsta prognozuoti, ar ir ateityje gyvens kaime, tačiau dabar mamai padeda kasdien.


Silpnybė – ūkio technika


Žemės ūkio techniką lyg savo penkis pirštus pažįstantis ir perprantantis vaikinas dažnai tampa pagalbininku kitiems kaimo žmonėms. Tai ką parvežti, tai pasėti, tai dirvą suarti – vasarą pagalbos prašančių apstu. O nuo 16 metų traktorių vairuojančiam Simonui tai – vienas malonumas.


„Seniai norėjau, kad įsigytume naują traktorių, nes su senuoju jau buvo sunku ūkininkauti. Todėl nepatikėjau, kai mama nupirko naują „Belarusą“. Taigi, dabar namie turime du traktorius. Nors tėtis jau ketverius metus nėra prie jų vairo sėdęs – visada važiuoju aš. Pats pripažįstu tik rusiškus traktorius, nes jie nors ir kirvio darbo, bet ilgai veikiantys. O užsienietiški – kaip plastmasiniai, visiška elektronika. Nutrūks koks nors laidelis, ir viskas, be serviso neišsiversi. Šitą aš pats galiu išsiardyti, variklį pasikeisti ar šiaip bet kokį gedimą pataisyti“, – žemaitiškai beria S. Butkus, šiemet įgijęs automobilių mechaniko specialybę.


Vaikinas patikina labai norintis tapti jaunuoju ūkininku. Todėl jis šiemet bandys tapti Rietavo Žemaitijos kolegijos studentu ir baigti tam reikalingus mokslus.


„Manau, kad kol mama baigs ūkininkauti, aš jau turėčiau būti visiškai pasiruošęs steigti savo ūkį“, – tvirtina S. Butkus.


Paklaustas, kokią veiklą vykdyti būtų perspektyviausia, jis sako tai jau apsvarstęs. „Karvių nebelaikyčiau, auginčiau nebent mėsinių galvijų. Galvoju, kad geriausia būtų verstis grūdais, kad nereikėtų dirbti rankomis ar pėsčiomis vaikščioti. Viską galėčiau atlikti važinėdamas traktoriumi“, – sako vaikinas.


Beje, Simonas tikina iš kurso draugų nė karto negirdėjęs pašaipų dėl savo potraukio ūkininkauti. Paradoksalu, kad dar lankydamas Vėžaičių pagrindinę mokyklą dėl to klasiokams buvęs „ne lygis“.


Pareigas derina su pomėgiais


Bendruomenės pirmininkė J. Lukauskienė taip pat rekomendavo pakalbinti Julių ir Igną Vaišnorus. Juos apibūdino kaip Girininkų kaimo pavyzdingiausius vaikinus. Šių vaikinų darbštumą tėvai Regina ir Rimas ugdė nuo pat vaikystės.


Veltui parduotos vasaros – taip šmaikščiai darbą tėvų ūkyje vadina dvidešimtmetis Julius. „Laisvų vasarų neturėjome nei pradinėse klasėse, nei dar nelankydami mokyklos. Kiek tik pamename, reikėjo dirbti daržuose, atlikti smulkesnius darbus. Yra tekę tikrai sunkiai dirbti, net naktimis nemiegoti. Žinoma, tai nebuvo kažkoks lažas, pagalba tėvams yra savaime suprantamas dalykas“, – kalbėjo girininkiškiai.


Dabar didžiausių pagalbos pajėgų reikalauja šeimos verslu tapusi sūrių gamyba. Firminiai, tiesa, neišduoto recepto, sūriai iš Girininkų plačiai žinomi. Julius juokiasi, kad patys šio skanėsto paragauja retai, mat visi parduodami. „O galėčiau visą dieną valgyti, nenusibosta“, – atsidūsta vaikinas. Šeima laiko keturias karves, tačiau vien jų duodamo pieno nepakanka.


Vaikinai pasakoja kiekvienas turintis savo pareigas. Pavyzdžiui, Ignas prižiūri du arus braškių, o pomidorų šiltnamis – Juliaus valdos. „Kasmet dalį jų išperka draugai, nes ekologiški, auginti kaime“, – sako jis.


Pagalba tėvams – savaime suprantama


Vaikinai prasitaria, kad augdami vis dažniau išgirsdavę mamą pabambant, jog sūnų pagalbos reikia pačiai prašyti. Tačiau jie vis bando įpratinti tėvus, kad vaikų poreikiai ir pomėgiai keičiasi.


Itin gerai egzaminus išlaikę broliai šiemet Klaipėdos universitete baigė pirmą kursą. Ignas studijuoja politikos mokslus, o Julius – mechanikos inžineriją.


Julius randa laiko ir rimtam darbui. Šią vasarą jis… prižiūri pingvinus. Taip juokaudamas vaikinas apibūdina apsaugos darbuotojo pareigas delfinariume. Jis tikisi ir per mokslo metus suderinti studijas su darbu, nes prašyti finansinės tėvų pagalbos nebe laikas. Ignas taip pat prasitaria, kad pagalba tėvams ir yra savotiškas užmokestis, kad vis dar gali gyventi jų namuose. „Mes nuo mažens esame taupūs. Tarkim, yra indelis, pilnas pinigų. Nors imk, kiek nori, bet žinai, kad nepasiimsi daugiau nei tau reikia, o kas liks, padėsi atgal“, – kalba Julius.


Vaikinai sakė suprantantys, kad pasirinkę tokias specialybes kaime menkai kur galėtų save išreikšti. „Apskritai gyventi kaime yra prabanga. Vis tiek dauguma žmonių dirba miestuose, todėl ne kiekvienas gali sau leisti kasdien važinėti“, – samprotavo Julius. Tačiau I. ir J. Vaišnorai džiaugiasi užaugę kaime ir pajutę, ką reiškia dirbti ūkyje.



Jolanta VENSKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių