Blūdas keroja
Šį pavadinimą žurnalisto pastaboms pasiskolinau iš rašytojo Dobilo. Jo romanas „Blūdas“, daugiau kaip prieš šimtmetį išleistas paties autoriaus lėšomis, seniai tapo bibliografine retenybe. Šįryt rašydama tekstą pagalvojau, kad pavadinimo reikšmė tokia artima šių dienų kasdienybei.
Paklydimas, kliedėjimas, klajojimas, kvailiojimas; pusgalvis, pakvaišėlis; išdykėlis, patvirkėlis – tai vis minėto žodžio reikšmės. Tuo talpiu ir emociškai stipriu žodžiu galima apibūdinti ne vieną šiomis dienomis vykstantį įvykį ar reiškinį mūsų valstybėje, visuomeniniame ar net asmeniniame gyvenime. Šiose pastabose aprėpsiu vos kelis.
Blūdu ir ne kitaip norisi įvardinti mūsų žmonių negebėjimą suvokti pateikiamą informaciją. Kaip jei ne taip galima pavadinti pensininkų veržimąsi į Lietuvos pašto skyrius arba „Sodrą“ dėl pensijų kompensavimo. Susizgrimbu irzliai mąstanti: kodėl šioje itin sumodernėjusioje visuomenėje, valdomoje informacinių technologijų, mes vis tiek nesusigraibome, kas, kur ir kada? Kiekvienas pensininkas gavo konkrečius pranešimus į namus, kuriuose aiškiai išdėstyta, kokiomis sumomis ir kada bus pradėta kompensuoti. Niekur nereikėjo bėgti, jokiose eilėse stovėti. Ne, kur tau! Nervai, emocijos, laiko gaišatis! Ar nežiūrime televizoriaus, nesiklausome radijo, neskaitome laikraščių, nenaršome internete, neturime mobiliųjų telefonų? Pagaliau gal vaikai, anūkai prisimintų savo pareigą padėti pasenusiems tėvams ir paaiškinti, kad tos kompensacijos nebus mokamos nei pašte, nei „Sodroje“. Paaiškinti, nuraminti ir taip jau suvargusius, valdžia nepasitikinčius senjorus. Bet arba mes savo artimųjų nemylim, arba patys iš nagų ir akių išmaniųjų telefonų nepaleisdami nemokam suvokti, atrinkti reikalingos informacijos.
Argi ne blūdu reikia vadinti situaciją, kai dėl arogantiškų, savo dukrelę itin mylinčių tėvelių skundo atsistatydino Kauno technologijos universiteto ilgametis gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis. Tai vienas talentingiausių, šviesiausių mokyklos vadovų Lietuvoje. Mokyklos, kurioje svajoja mokytis geriausieji iš geriausiųjų, mokyklos, kurioje ne tik mokoma sausų mokslo tiesų, bet ir ne deklaratyviai, o realiai diegiamos vertybės. Vardan tų vertybių išimtis nebuvo padaryta ir minėtų tėvelių dukružei, nusižengusiai gimnazijos taisyklėms. Už tai jai buvo pasiūlyta palikti prestižinę mokyklą. Bet savo įkurtą gimnaziją nutarė palikti pats direktorius, matyt, nebeapsikentęs kai kurių įtakingų, bet nepraustaburnių gimdytojų ne vienkartinio spaudimo prasilenkti su savo principais.
Mokyklose įvestą mokinio krepšelio ir mokytojo, kaip paslaugų teikėjo, sistemą dabar aiškių aiškiausiai galima įvardinti kaip mūsų švietimo reformatorių blūdą. Reformatoriai skalambijo, kad tai įtvirtins mokyklų konkurenciją, o tai esą savaime garantuos kokybiškesnį mokymą. Balsų, sakančių, kad konkurencijos sistema, tinkanti verslo procesams, netinka ugdymo – nebuvo ne tik išgirsti, bet ir suniekinti. Dabar jokia ne paslaptis: dėl klientų (mokinių) krepšelių nuolat vyksta įnirtinga kova. Kiekvienas moksleivis – neįkainojamai vertingas. Nepaisant ar jis tik siautėja mokykloje – jis vis tiek popinamas ir laukiamas išskėstomis rankomis. Mokytojus, išdrįsusius nepasiduoti nepažangių mokinių ar jų įnoringų tėvelių įgeidžiams, mokyklos vadovai greitai sugniuždo paprastu argumentu: tai ką, algos nebenorite gauti? Nesuprantate, kad, sumažėjus mokinių skaičiui, sumažės finansavimas, o gal mokyklą ir iš viso uždarys? Ir kiek jau uždarė! Vertybės, principai, nuopelnai, subordinacija – kokie čia dar kliedesiai? Juk gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis!
Blūdu šiandien galima pavadinti ir tai, kas dabar darosi su bankrutuojančiomis turizmo firmomis, nė kiek nesigėdijusiomis savo versliuką plėtoti piramidės principu. Turizmo departamentas, išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, atsimušinėja, esą jie nepajėgūs kontroliuoti tokių procesų, nes stinga ir finansinių, ir žmogiškųjų resursų. Tai kam tada tokia institucija iš viso reikalinga, jei ji nepajėgia dirbti? Tik pajėgia algas mėnesio pabaigoje pasiimti? O kiek Lietuvoje panašių institucijų! Kiekviena naujai atėjusi valdžia tokias bando išvaikyti, bet kiek bevaiko, jų vis daugėja!
Nors ir vangiai, bet jau prasidėjo dar vienas iki pavasario mūsų neapleisiantis blūdas – pasiruošimas vietos savivaldos rinkimams. Per įvairias žiniasklaidos priemones jau platinamos būsimų kandidatų į vietos valdžią chorą primenančios nuotraukos, jų vis gausėja įvairiuose renginiuose, į kuriuos anksčiau nė su medum nebūtum priviliojęs. Linksmi, entuziastingi, vieningi vienos ar kitos partijos partiečiai – oi, kaip jie imsis šluotis ir mus nuo įvairių negerovių vaduoti!
Paprastas patarimas: kai kandidatai smagiai įsuks rinkimų agitacijos karuselę, nepamirškim žodžio „blūdas“ reikšmių.
