Bradūno maldaknygė

2017 -ieji metai gausūs jubiliejinių įvykių ir datų. Tai Reformacijos ir pirmosios mūsų knygos ypatingi metai, lydimi reikšmingų skaičių, taip pat vis minėsime Ievą Simonaitytę ir Vydūną, domėsimės ir lankysime Lietuvos piliakalnius. Šie metai pažymėti ir poeto Kazio Bradūno ženklu. Iškiliam Lietuvos kūrėjui vasario 11 d. būtų sukakę 100 metų. Ta proga pasirodė poeto archyvinės medžiagos leidinys ir sakralinei poezijai priskiriama eilėraščių knygelė „Liepė man būti“.

Kaip Knygų mugėje Vilniuje pristatydamas šią knygą sakė jos sudarytojas kunigas Julius Sasnauskas, „liepęs būti šiame pasaulyje, Dievas dovanojo Bradūnui ir tai, ko reikia, kad tas buvimas nepasiklystų ir turėtų prasmę“ . Knygoje „Liepė man būti“ ryški religinės poezijos tradicija, nors žodis Dievas čia nėra dažnas. Apskritai, sakė sudarytojas, Dievas, Gailestingumas, Atjauta – šie tokie svarbūs žmogaus esmę nusakantys žodžiai dabar taip dažnai ir visur skamba, kad nesinori jų vartoti. Tad pavadinime žodžio Dievas neliko. Knygelėje sudėti eilėraščiai irgi nėra tie, kuriuose nuolat skambėtų šis žodis. Toks tiesioginis kreipimasis nėra būdingas K. Bradūnui. Čia, kaip ir K. Donelaičio kūryboje, pabrėžiamas pasaulio sakralumas ir Dievo buvimas visur, visoje žmogaus apsuptyje. Žmogus gauna gyvenimą, gyvena, juo džiaugiasi, už jį dėkoja.

„Knygelėje poetas kalba ne kaip filosofas, o kaip žynys ar šamanas“, – sakė literatūros kritikas Darius Kuolys. – K. Bradūnas kalba tai, ką jaučia.“ Taigi Dievo buvimą jis jaučia ir pagarbindamas vandenį (eil. „Vanduo“), ir regėdamas saulės Komuniją (eil. „Tėviškė“), ir atsisėdęs Šiluvos pakelėje ir klausydamas Dievo balso šiluos (eil. „Šventoji kelionė“). Juk gera poezija ta, kurią savyje nešiojiesi. Gal ne visą eilėraštį, gal tik posmą ar eilutę. Tai, kas tau svarbu, kas palietė širdį.

Literatūriniame vakare dalyvavusi K. Bradūno dukra Elena pasidalijo šiltais prisiminimais apie tai, koks tėvas buvo namuose, kaip griežtai jų aplinkoje buvo saugoma lietuvių kalba ir papročiai. Dabar ji gyvenanti Havajuose, tačiau vis stengiasi atvažiuoti į Lietuvą, pabūti čia. Kalbėjo ji be jokio svetimo akcento, tik retkarčiais įterpdama vieną kitą suvalkiečių tarmei būdingą žodį ar posakį. Išvežta į Ameriką dar būdama kūdikis kalbos mokėsi iš tėvų ir senelių. Tad ją labai stebina tie lietuviai, kurie, keletą metų pagyvenę svečioj šaly, jau tiesiog nebepakalba lietuviškai, mykia ir kitaip švebeldžiuoja.

E. Bradūnaitė papasakojo, jog šią knygą ji vadinanti tiesiog „Bradūno maldaknyge“. Vakare paskaityti tokios poezijos – tai prilygsta meditacijai, maldai. Amerikoje apskritai poezija suvokiama kaip gydomojo poveikio priemonė ir gana dažnai taikoma. Ši knygelė gali paguosti ir nuraminti ne vieną skaudančią širdį. Ji galėtų gražiai skambėti ir bažnyčios erdvėje.

Užaugęs ir mokslus baigęs Lietuvoje, pokary pasitraukęs į vakarus, K. Bradūnas visą savo ilgą gyvenimą rašė apie Lietuvą ir Lietuvai, sukurdamas įspūdį, jog nėra išvykęs iš jos, jog gyvena savo tėvynėje ir dabar. Atsiradus pirmai galimybei jis grįžo į savo kraštą ir iki gyvenimo pabaigos gyveno Vilniuje. Toks buvo jo išsipildęs noras: pamatyti laisvą Lietuvą ir joje numirti. Knygelės „Liepė man būti“ sudarytojas Julius Sasnauskas įžanginiame žodyje „Kai tikrai būni“ rašo, jog „šis rinkinėlis galėtų būti pavyzdys, kaip gražiai ir neįkyriai galima bendrauti su Dievu“.

Dalia DAUGĖLIENĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Senjorų ruduo

Spalis prasidėjo nieko gero nežadančiomis darganomis ir senjorams skirtais renginiais. Ar jie gali užgožti materialinį skurdą, vienišumą, socialinę atskirtį? Anksčiau…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar šiemet pirkote nekilnojamojo turto?