„Brexito“ košmaras

„Brexitas“ Didžiojoje Britanijoje kuo toliau, tuo labiau primena košmarą, ir aš paaiškinsiu kodėl. Iš pradžių norėčiau šiek tiek grįžti į istoriją. Europos Sąjungos pradžia laikomi 1951 metai, kai buvo įkurta Anglies ir plieno bendrija. Iš esmės tai buvo prancūzų iniciatyva, kurios tikslas buvo kuo greičiau įtraukti Vokietiją į Europos šalių bendriją po Antrojo pasaulinio karo. Pirmosios Anglies ir plieno bendrijos narės buvo Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas. Jos tikslas buvo sukurti centralizuotą tarybą, reguliuojančią anglies ir plieno pramonės produkciją. Po to 1957 metais sukurta Europos ekonominė bendrija, kuri vėliau 1993 metais tapo Europos Sąjunga. Didžioji Britanija, Danija ir Airija 1973 metais įstojo į Europos ekonominę bendriją.

Taip Didžioji Britanija įstojo į Europos ekonominę bendriją ir tai buvo tai, ko mes norėjome. Kai 1993 metais bendrija tapo Europos Sąjunga, Prancūzija, Italija ir Vokietija norėjo didesnės šalių integracijos su vieninga finansine politika ir pinigų sistema. Tai nebuvo sąjunga, į kurią įstojo Didžioji Britanija ir tai nebuvo tai, ko mes norėjome. Viena iš priežasčių, kodėl mes neįsivedėme euro, buvo tai, kad mes visai nepageidavome įsipareigoti gelbėti šalis su išpūstomis pensijų schemomis bei nepagrįstomis finansinėmis politikomis, tokių, kaip, pavyzdžiui, Graikija.

Taigi, Didžioji Britanija buvo nepatenkinta Europos Sąjungos politika (aš manau, kad dėl šių punktų laikui bėgant buvo galima derėtis) ir tuometinis premjeras ministras Davidas Cameronas nutarė skelbti referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje. Tai buvo didžiulė klaida, visiškai ne toks klausimas, kurį būtų galima išspręsti per referendumą. Referendumą galima skelbti dėl aiškių klausimų, pavyzdžiui, dėl mirties bausmės grąžinimo, dėl pakeitimų tautiniame himne. Tačiau klausimas pasilikti ar išstoti iš Europos Sąjungos apima daug klausimų ir yra pernelyg sudėtingas referendumui. Tokius reikalus turi spręsti išrinkta vyriausybė, o ne žmogus iš gatvės. Be visa ko 15 procentų žmonių, turinčių balsavimo teisę Britanijoje, yra beraščiai. D. Cameronas buvo įsitikinęs, kad laimės per referendumą, tačiau taip neįvyko, ir jis atsistatydino. Postą perėmė Theresa May, konservatoriai turėjo ryškią persvarą parlamente, o leiboristų partija buvo pakrikusi. Vasarą ji paskelbė rinkimus, tikėdama įgyti dar didesnį palaikymą. Jos priešrinkiminiame manifeste buvo punktų, kurie atgrasė nemažai jaunų ir pagyvenusių rinkėjų. Taipogi Th. May pernelyg pasitikėjo savo dviem patarėjais, kurie nebuvo parlamento nariai, o tuo pačiu mažai pasitikėjo savo ministrų kabinetu. Savo rinkiminės kampanijos metu ji atsisakė dalyvauti televizijos debatuose su ryškių dešiniųjų pažiūrų opozicijos lyderiu Jeremy Corbynu, kuris, priešingai nei Th. May, pravedė labai pozityvią kampaniją, puikiausiai išnaudojo žiniasklaidą ir sugebėjo patraukti į savo pusę daug jaunų žmonių. Rezultatas gavosi toks, kad konservatorių partija prarado daugumą ir vadovauti gali tik pasiremdama Šiaurės Airijos parlamento nariais iš Demokratinės unionistų partijos. Ir tai dar ne viskas. Th. May kabinetas pasidalijęs per pusę: vieni pasiruošę palikti vyriausybę, kiti pasilikti. Ko gero, galima būtų tikėtis, kad atsirastų pageidaujančiųjų jos atsistatydinimo, bet nėra tinkamų kandidatų ją pakeisti.

Derybos dėl „Brexito“ šiaip taip juda, Didžioji Britanija, kaip paliekančioji pusė, siūlo 50 milijardų, o tai yra beveik tiek pat, kiek Lietuvos metinis bendras vidaus produktas. Išlieka didelė problema dėl sienos su Airijos respublika (kuri lieka Europos Sąjungoje) ir Šiaurės Airija (kuri lieka Europos Sąjungoje). Kol kas nėra galutinio sprendimo dėl to, kaip bus nuspręsta dėl Europos Sąjungos piliečių, tarp jų ir lietuvių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje ir taip pat Didžiosios Britanijos piliečių Europos Sąjungoje. Dar lieka svarbūs klausimai dėl prekybos sutarčių, dėl Britanijos dalyvavimo Europos Sąjungos organizacijose kaip Euatom, Europos medicinos taryba, Europos žmogaus teisių organizacija ir dar daugelio kitų.

Situaciją sunku būtų pavadinti kitaip negu košmariška. Toks referendumas neturėjo įvykti. Ir jeigu rytoj vyktų kitas referendumas tų, kurie balsuotų pasilikti Europos Sąjungoje, kad būtų galima pamiršti visą sumaištį ir netikrumą, būtų didžioji dauguma.

Deividas HOLLIDAY

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių