„Būtų keista, jei viskas būtų idealu“, –

įsitikinusi spektaklio „Valanda prieš vestuves“ režisierė Reda Paulikienė

Spektaklio „Valanda prieš vestuves“ scenografiją savo anūkei, režisierei Redai padėjo kurti net močiutė Valerija Jomantienė. Būtent iš jos buvusios pavyzdingos sodybos atkeliavo daug teatro rekvizitų. „Man brangūs tie daiktai, kurie apsigyveno scenoje, vaikystėje mano vasaros prabėgdavo pas senelius, dabar jau sunykusiame Šniukščių kaime. Būtent ten formavausi kaip asmenybė. Ką man pavyko iš sodybos išsaugoti, tai turi energetiką. Autentiška spektaklio aplinka stipriai veikia žiūrovą. Labai myliu savo močiutėlę, kuri yra labai santūri, šviesi, daininga moteris. Viliuosi, kad jai stebint spektaklį grįžo daugybė gražių prisiminimų“, – įsitikinusi Kvietinių suaugusiųjų teatro „Ontrep“ vadovė R. Paulikienė.

Klaipėdiečio rašytojo Juozo Šikšnelio komiško vaizdelio „Valanda prieš vestuves“ pastatymas Kvietinių kultūros namuose sukėlė tokį žiūrovų susidomėjimą, kad praėjusį penktadienį salėje nebuvo vietos kur obuoliui nukristi. Teatro grupės „Ontrep“ trijų vietinių aktorių vaidyba ir režisūra po spektaklio premjeros buvo įvertinta ovacijomis, šypsenomis, gausiomis gėlių puokštėmis, padrąsinančiais šūksniais „Bravo“ ir klausimais, kada spektaklį parodysite Gargžduose, kitose rajono vietovėse?

Po sėkmingos premjeros kalbamės su Gargždų kultūros centro Kvietinių filialo renginių organizatore, suaugusiųjų teatro „Ontrep“ ir vaikų teatro „Burbulas“ vadove, spektaklio režisiere Reda PAULIKIENE.

Kurdami pasikliovė nuojauta

– Suaugusiųjų teatrą pavadinote „Ontrep“. Šiemet švenčiant Žemaitijos metus – tai labai suprantamas pavadinimas. Tarsi duoklė žemaičių tarmei. Bet visgi kodėl ontrep?

– Pavadinimas susiklostė dar 2012 m., kai susibūrė pirmasis Kvietinių suaugusiųjų teatro pirmasis aktorių sąstatas, kai pagal Kazį Sają sėkmingai vaidinome „Savaitgalio romaną arba Palangos liūtą“. Po minčių lietaus, kaip pasivadinti, jautėmės esantys kitokie, nestandartiniai, kad kuriame spektaklį taip, kaip mylime ir jaučiame. Tuomet pasikliovėme nuojauta, nes ir režisūros žinių, ir patirties turėjau žymiai mažiau. Dabar dar studijuoju teatro magistrą.

Deja, po kurio laiko mano pirmosios teatro grupės aktoriai pradėjo kurti šeimas, gimdyti vaikus, kai kurie net emigruoti iš šalies. Tuomet ištikimiausia mano pagalbininke, asistente organizuojant visokius renginius liko tik viena grupės narė – Lina Ronkienė, kuri vaidina ir naujajame spektaklyje.

– Kodėl pasirinkote vaidinti būtent J. Šikšnelio vaizdelį „Valanda prieš vestuves“?

– Kartą Kvietinių darželio-mokyklos direktorė Janina Dapkienė iš stalčiaus ištraukė minėtą kūrinį ir paprašė: „Reda, pastatyk kada nors spektaklį.“ Aš jos paklausiau. Kaip mums pavyko, tegu vertina žiūrovai. Viską kūrėme būtent dėl jo, nes teatras be žiūrovo palaikymo nieko vertas.

Prisipažinsiu, kad J. Šikšnelio vaizdelis ir mano stalčiuje kelerius metus pragulėjo. Matyt, išaušo ta diena, kai kūrinys turėjo išvysti dienos šviesą būtent scenoje.

Aktoriai siekė maksimumo

– Minėjote, kad pirmoji „Ontrep“ aktorių grupė iširo. Taigi – priverstinė pauzė. Kaip atsikūrėte?

– Nušvito viltis suburti naują aktorių grupę, kai Lina pasiūlė pakalbinti aktyvią Kvietinių bendruomenės narę, ilgametę Moterų klubo vadovę Ireną Jankauskienę, kuri anksčiau vaidindavo taip vadinamose agitbrigadose. Kai nuėjau pas ją pasikalbėti, kai pasiūliau sugrįžti į sceną, pamačiau, kaip džiaugsmu įsižiebė Irenos akys. Supratau, kad mes vėl galėsime pamažu atkurti savąjį teatrą.

„Labai noriu padėkoti savo šauniems aktoriams: Irenai Jankauskienei, kuri net su balso stygų uždegimu atlaikė premjerą, darbščiajai Linai Ronkienei, Gediminui Venckui, kad dirbo negailėdamas savęs“, – po sėkmingo pirmojo spektaklio kalbėjo spektaklio režisierė R. Paulikienė. Visi aktoriai prisipažino, kad vaidindami premjeroje jaudinosi taip ypatingai, iš pradžių net nesuvokė, kad salė yra sausakimša žiūrovų, tarp kurių – ir juos palaikantys artimieji.Viskas dar labiau pajudėjo į priekį, kai gavau Gedimino Venckaus, kuris yra vaidinęs Gargždų kultūros centro teatre, žinutę. Mačiau jį spektaklio apie Gargždus premjeroje. Po šios peržiūros daug kam sakiau, kad jei Dievulis man duotų tokius aktorius, atrodo, kalnus nuversčiau! Bet juk neviliosi svetimų artistų! Tačiau kartą apsilankiusi Gedimino šakočių parduotuvėje sužinojau, jog minėtame teatre jis jau nebevaidina. Jo žinutė su klausimu, ar nepriimčiau vaidinti į kvietiniškių teatrą, atskriejo tik maždaug po metų. Matyt, Gediminas per tą laiką vis brandino alkį vaidybai, kol galutinai apsisprendė, kad be aktorystės negali. Tada mane net šiurpas nukrėtė. Tokia gera žinia man buvo aiškus signalas, kad atsirado pagrindas atkurti teatro grupę Kvietiniuose! Pagaliau graži svajonė tapo realybe.

– Ar režisuojant „Valandą prieš vestuves“ viskas ėjosi kaip per sviestą? Ar aktoriai suprato Tavo režisūrinį sprendimą?

– Repeticijose mačiau, kaip jie stengėsi reikalaudami maksimumo iš savęs. Jokios tinginystės! Kiekvieną sceną kartodavome keletą kartų, kol ją nušlifuodavome iki smulkmenų. Aktoriai ne tik laukė, ką patarsiu, bet jie ir patys ieškojo savo personažų charakteringumo. Tai reiškia, kad juose yra branda, o gyvenimiškos patirties jie turi daug daugiau negu aš. Tačiau kartu mes galime surasti geriausią kūrybinį sprendimą.

Beje, labai džiaugiuosi ir užaugusiais savo vaikų teatriuko „Burbulas“ nariais, kurie įgarsino ir apšvietė spektaklį: tai Darius Valaitis, Dominykas Butkus, Rytis Karbauskas.

Žmonių santykiai – neišsemiama tema

– Premjeroje sausakimša žiūrovų salė galbūt buvo ženk­las, kad žmonės yra pasiilgę klasikinio teatro?

– Taip, jokios dabar scenoje madingos šizofrenijos nebuvo. Spektaklyje žiūrovus kviečiame nusikelti keliasdešimt metų atgal, kai kažkuriame Lietuvos kaime tėvai, uošvienė ruošiasi eiti į sūnaus bei anūko vestuves. Ir čia iškyla amžinieji kartų klausimai: ar užtenka pagarbos tėvams, ar svarbi turtinė nelygybė, kokie tarpusavio santykiai, tradicijos, įpročiai šeimose puoselėjami. Kūrinys buitiškas, kupinas komizmo, turintis aiškią didaktinę potekstę. Tai mums artima, tai apie mus pačius, apie mūsų kasdienybę, nesvarbu, kad ji dabar technologijų prasme yra žymiai modernesnė. Tačiau žmonių santykiai – tokia pat neišsemiama tema kaip ir anksčiau.

– Žiūrovai savo komentaruose atkreipė dėmesį į puikią scenografiją. Akis užkliuvo ir už pakabų ant sienos simbolikos.

– Po spektaklio premjeros konsultavausi su scenografe Renata Valčik, kuri mane pradžiugino sakydama, kad turiu puikų skonį ir įgimtą pojūtį estetikai. Beje, labai daug daiktų į sceną atkeliavo iš mano senelių, gyvenusių Skuodo rajone, Šniukščių kaime, sodybos. Močiutė buvo siuvėja, tačiau labai šviesi moteris, gebanti sodyboje kurti kraštovaizdžio stebuklus – daug kas atvažiuodavo tuomet pavyzdingos sodybos pasižiūrėti.

Statydama spektaklį „Valanda prieš vestuves“ susimąsčiau apie mamos, žmonos gyvenimą, atiduodančios širdį savo vaikams. Kai jie palieka šeimos lizdą, moteriai iškyla abejonė: ar bemokėsiu gyventi su savo žmogumi. Bandžiau suprasti vaizdelio heroję, ką ji išgyvena, kai jos vienintelis sūnus kuria savo šeimą, kai įvyksta net luominis atotrūkis. Scenografijoje panaudotos tuščios pakabos – tuštėjančio šeimos lizdo simbolis. Nesvarbu, kad tai buitinė komedija, bet toje moteryje siautėja vidinė drama, kurią ji išgyvena itin jautriai.

Kūrybiškumo ištakos – giminėje

– Kur slypi Tavo pačios kūrybiškumo šaknys?

– Manau, kad daug kas slypi giminėje. Mano mamytė Laimutė Andriukevičienė yra ikimokyklinio ugdymo pedagogė Palangoje, su savo ugdytiniais ji taip pat kuria spektaklius. Taigi, iš mamos gavau gerų, konkrečių patarimų ir pastabų. Ji stebėjo premjerą. Tėtis Vytautas Andriukevičius dėsto Marijampolės profesinio rengimo centre, yra inžinierius, parašęs ir išleidęs mokslinę knygą, mano senelis Bronislovas Jomantas buvo puikus oratorius. Močiutės dvi seserys – patyrusios pedagogės: Birutė Barakauskienė – ilgametė Gargždų muzikos mokyklos kanklių mokytoja, Jadvyga Gedrimienė mokytojavo, statė spektaklius Aleksandrijoje. Mamytės ir tėvelio pusėje buvo muzikantų, o mano pusbrolis Ignas Andriukevičius – LRT žinių vedėjas. Taigi, giminė tikrai turi kūrybiškumo dovaną.

– Beje, ar vaizdelio „Valanda prieš vestuves“ autorius jau matė pastatymą?

– Puoselėju svajonę pasikviesti rašytoją Juozą Šikšnelį. Bet pirmiausia norėjosi įsitikinti, kaip pasiseks su premjera. Be to, tai nėra originalus kūrinio pavaizdavimas scenoje. Mat turėjau pakeisti herojus: vietoj dviejų vyrų scenoje veikia dvi moterys. Tikiuosi, jog autorius neįsižeis dėl tokios inscenizacijos. Tikrai branginu autorines teises, bet yra tokia situacija, turime savo teatre tokios lyties aktorius, kokius turime.

– Kokie teatro „Ontrep“ ateities planai? Kas po premjeros?

– Po premjeros tikrai bus gastrolės, esame labai kviečiami. Svajoju, kad spektaklį pamatytų mano mokytojas, režisierius Gytis Padegimas. Labai svarbios būtų jo pastabos, patarimai tam, kad galėtume tobulėti. Apie tai prabylu garsiai pirmą kartą. Prisipažinsiu, kad studijuodama teatro magistrą gaudau kiekvieną G. Padegimo žodį, man jis yra teatro guru. Manau, kad konstruktyvi kritika yra labai naudinga vystantis kūrybiškumui. Būtų keista, jei viskas būtų idealu.

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

Aut. nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Nesame linkstanti smilga

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar leisite vaikus į vasaros stovyklas?