Dakaro numylėtiniai vėl ruošiasi startui

Vieno tokio sportinio automobilio kaina siekia 350–400 tūkst. eurų, o lyderių mašinos „traukia“ ir iki milijono.

 

„Kas vakarą grįždavome pilnais smėlio batais, net negali gaišti laiko sustoti ir jų išsikratyti“, – pasakojo prie vairo sėdėjęs Vaidotas Žala.Stiprūs. Energingi. Linksmi. Žavūs. Taip galima apibūdinti du šaunius Dakaro ralio lenktynininkus – Vaidotą Žalą ir Saulių Jurgelėną, šiemet sausį sėkmingai finišavusius Pietų Amerikoje vykusių lenktynių 9000 km trasoje, kurios pusė – kovinės varžybos. Apie tai, kaip jiems pavyko į finišą atlėkti vieniems pirmųjų, vyrai papasakojo Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) valdymo bendrovėje surengtame susitikime su gerbėjais ir rėmėjais.

Lenktyniavo 2 savaites

Į susitikimą Klaipėdoje lenktynininkai iš sostinės atskriejo sportiniu automobiliu „Toyota Hilux“, kurį galėjo apžiūrėti visi norintys. Salono viduje – jokio komforto, tik tai – kas reikalinga, kad mašina būtų kuo lengvesnė. Su šiuo automobiliu jie Dakaro lenktynėse užėmė aukštą 18-ąją vietą. Beje, finiše sėkmė lydėjo ir dar du lietuvių automobilių ekipažus bei motociklininką. Už tai, kad teisingai atspėjo, kurią vietą užims šis šaunusis ekipažas, keliolikai LEZ įmonių darbuotojų buvo įteikti Dakaro kalendoriai su lenktynininkų autografais. Šiemet trečią kartą važiavę kartu ir pagaliau sėkmingai finišavę Vaidotas ir Saulius įdomiai papasakojo apie savo nuotykius trijose Pietų Amerikos šalyse: Peru, Bolivijoje ir Argentinoje, per kurių teritoriją lenktyniavo dvi savaites. Pasakojo linksmai, tačiau visiems buvo aišku, kad šios lenktynės ne skystablauzdžiams – vyrams prireikia labai daug jėgų bei ištvermės, taip pat ir psichologinio atsparumo.

Šturmanas Saulius Jurgelėnas iš vakaro paruošdavo maršrutą specialioje kelio knygoje sutartiniais ženklais – kur koks vingis, kalniukas, kelias...Ralis – šventė vietiniams

Pietų Amerika, anot lenktynininkų, visiškai išprotėjusi dėl Dakaro ralio, rengia karnavalus sportininkų garbei, nuklysta toliausiai į dykumas, kad tik galėtų stebėti visą pasaulį užburiančias lenktynes. „Kartą net 10 km važiavome gyvu tuneliu – abiejose kelio pusėse stovėjo žmonės ir mojavo mums. Kartais atrodo iš to džiaugsmo išsinešios mašinas po detalę, kai tik sustojame. Kiekvienas pasiruošęs bet kada suteikti pagalbą sportininkams. „Biedni“ kraštai, bet visi išmaniuosius telefonus turi, selfius darosi“, – pasakojo Vaidotas ir Saulius. Dakaro „liga“ suserga ir patys jų dalyviai, tik pasibaigia ralis, jie jau ima ruoštis kitų metų startui. Ne išimtis ir „Toyota Hilux“ ekipažas.

Kainuoja milijonus

Nors intensyviai ruošėsi varžyboms, lietuviai spėjo ir apsižvalgyti svečiose šalyse. Štai Peru sostinė Lima kenčia nuo milžiniškų transporto spūsčių, čia labai daug senų mašinų, niekas nesimaudo Ramiajame vandenyne, nors jo vanduo šiltesnis nei Baltijos jūros vasarą, o vietiniai kalba, kad pas juos prasidėjo klimato atšalimas. Šalis kenčia nuo politinės krizės, valdžios keičia viena kitą, o su priešininkais ne barasi ar mitinguoja kaip pas mus, o sodina tiesiai į kalėjimus.

Į vieną iš uostų iš įvairių pasaulio kampelių suplaukia ir visi ralio dalyviai su visa savo technika, kemperiais nakvynei, sunkvežimiais ir aptarnaujančiu personalu. Iš viso lenktynėse dalyvauja apie 300 ekipažų, o dalyvių susidaro apie 650. Dakaro ralyje dalyvauja sportinių automobilių ir sunkvežimių ekipažai bei motociklininkai. Dalyviai kruopščiai atrenkami, nes šios lenktynės – ne kiekvienam, ir organizatoriai nenori tąsytis su mamyčių sūneliais, pasiklydusiais kur nors dykumoje ar pelkynuose. Vieno sportinio automobilio kaina siekia 350–400 tūkst. eurų, o lyderių mašinos „traukia“ ir iki milijono. O kur dar visa kita: aptarnaujantis personalas, kuras, kelionės bilietai, mokesčiai organizatoriams ir kt. Susumavus viską, susideda apvali sumelė, panaši į mašinos kainą. Mašina sveria apie 2 tonas, į lenktynių trasą pasiimama papildoma 100 l aviacinio kuro talpa ir atsarginių padangų komplektas.

Pagunda – sraigtasparnis

Pasak lenktynininkų, ralio dalyviai šiemet buvo išsiilgę smėlio kopų, o trasa per jas Peru buvo itin įspūdinga ne tik gamtos grožiu, bet ir patirtais nuotykiais, kai „skraidė“ net 10 tonų sveriantys lenktyniniai sunkvežimiai. „Labai sunku važiuoti dieną, kai smėlynuose nėra šešėlių ir neina pamatyti gilių daubų, į kurias lengva įkristi arba užklimpti. Atbulomis irgi nepatartina važiuoti. Kai pamatai smaila viršūne kopą, turi pasirinkti, kaip važiuosi: jei lėtai – užklimpsi, greitai – bus šuoliukas. Pilna trasa įklimpusių, besikasančių iš klampinančio smėlio, mašinų, gulinčių ant stogų, šonų, kurias tenka vėl atversti ant ratų. Kas vakarą grįždavome pilnais smėlio batais, net negali gaišti laiko sustoti ir jų išsikratyti“, – pasakojo prie vairo sėdėjęs V. Žala. Šturmanas Saulius iš vakaro paruošdavo maršrutą specialioje kelio knygoje sutartiniais ženklais – kur koks vingis, kalniukas, kelias… Pasiklysti neleido navigacija, tačiau vyrai sakė, kad visą laiką lydėjo jausmas, ar rastų kelią atgal, ypač kai važiuodavo išsišakojusiomis išdžiūvusių upių vagomis. Nuo smėlynų vyrai atsigavo važiuodami vandenyno paplūdimiu – tai buvo vienas iš gražiausių lenktynių momentų. Beje, varžybose tenka saugotis ne tik klastingų duobių ar akmenų, bet ir nuolat virš galvos burzgiančio… sraigtasparnio, kuris filmuoja ir fotografuoja Dakaro dalyvius. „Kai esi stebimas tiesioginiame eteryje, kyla pagunda, azartas parodyti kokį triuką, kuris, beje, gali baigtis ir nesėkmingai. Tad dėl vienkartinės šlovės nerizikuojame, stengiamės išlaikyti šaltus nervus“, – juokėsi Vaidotas.

Purvynai, kalnai ir karštis

Iš Peru dykumų Dakaro lenktynininkai pasuko į Boliviją, kur prie sienos buvo sustabdytas eismas, kol pravažiuos sportininkai. Boliviečiai dar labiau pamišę dėl Dakaro negu jų kaimynai, čia prasideda nacionalinė šventė. Tačiau patiems lenktynininkams Bolivija nepatiko. „Šalta, nuolatiniai lietūs ir purvynai, kuriais mašinos tiesiog plaukė. Sunk­vežimiai varė kiaurai, bet gaila buvo žiūrėti į motociklininkus, aplipusius purvu taip, kad tik akys matėsi“, – pasakojo vyrai. Iš purvynų ir pelkynų lenktynės pasuko į Andų aukštikalnes, kilo serpantinais į 4–5 km aukštį virš jūros lygio. Dėl išretėjusio kalnų oro gedo technika, silpo jėgos, įklimpusias mašinas atsikasti buvo gerokai sunkiau, čia teko važiuoti akmenuotais, pavojingais keliais. Išvažiavę iš Bolivijos į Argentiną ralio dalyviai lengviau atsikvėpė – gražus kelias, aplink žaluma, pagaliau saulė ir 35 laipsnių karštis. „Smagu lėkti, jei neturi lėto varžovo priekyje, tada teks kokį 100 km ryti dulkes, o kai karšta, tai labai nemalonu. Sunkvežimiai lenktyniauja ir naktį, tai dėl dulkių stulpų dykumose net šviesos atsimuša lyg į sieną ir jie nemato, kur važiuoja. Fotografai tuose dulkynuose „kaifuoja“, gaunasi geros nuotraukos, tačiau kai kam optinė technika sugenda nepataisomai arba ją reikia ilgai valyti“, – pasakojo Saulius.

Neatlaiko stuburai

Tačiau ir Argentinoje teko išbandyti nemalonias trasas per kupstais apaugusias ar akmenuotas dykynes, kur nuo nuolatinio kratymo kentėjo stuburai ir į akmenis laužėsi mašinos. Kai kurie vairuotojai nebeiškenčia kratymo ir traukiasi iš trasos, ypač daug iškrenta motociklininkų. O daugiausia mašinų ratų paliekama upių vagose, kuriose smėlis dažnai lyg spąstai, slepiantys aštrius akmenis. Sunkvežimių vairuotojai padangų orą reguliuoja iš kabinų, negaišta laiko sustoti ir keisti jų slėgį, o automobiliai priversti sustoti arba rizikuoja ir lekia tolyn – kaip pasiseks. Lenktyninių automobilių greitis, priklausomai nuo važiavimo sąlygų, siekia nuo 70 iki 160 km per valandą.

Kai finišuoji, tarsi nebežinai, ką daryti – viskas baigėsi. Dvi savaites įveikdavome kasdien po kelis šimtus kilometrų, o rytoj jau niekur nebereikės važiuoti. Šis Dakaras nebuvo lengvas, trūko miego, daug įtampos, nukrito svoris, apžėlėme barzdomis“, – įspūdžiais dalijosi lenktynininkai. Nepaisant sunkumų, Dakaro trauka yra magiška. Pasak Vaidoto ir Sauliaus, labai džiugu trasoje pamatyti vis daugiau trispalvių – daugėja gerbėjų, norinčių ralį pamatyti iš arti ir palaikyti savo sportininkus. O jie savo ruožtu tikisi, kad iki vasaros pabaigos pavyks surinkti reikiamą sumą pinigų ir kitais metais vėl startuoti Dakaro lenktynėse.

Jolanta BENIUŠYTĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių