Dėl teisybės teko palaužyti galvą
Nelengvas teisėjo darbas. Jau 43 „Bangos“ laikraščio numeryje rašiau, kad Klaipėdos rajono teisme išdirbau 22 metus. Daugelį bylų ir dabar prisimenu. Kartais sapnuoju teismo posėdžius. Ypač įstrigo bylos, kurias išnagrinėjome pažeisdami įstatymus. Paskaitęs šitą sakinį, ne vienas pagalvos apie kyšius ir suinteresuotumą, o mane ima juokas išgirdus kalbas apie įstatymų tobulinimą. Gyvenimas toks įvairus, kad bet koks įstatymas kada nors kam nors bus neteisingas. Pažiūrėkite patys. Apie vieną išskirtinę bylą pasakojau ankstesniame straipsnyje.
Rizikavome – ir neprašovėme
Kita byla, išnagrinėta ne pagal įstatymą, buvo sudėtingesnė. Anuomet jauni sutuoktiniai, padedami tėvų, pasistatė kooperatinį (nuosavą) butą. Po kelerių metų viena mergužėlė suviliojo vyrą. Iširo šeima. Teisme atsirado byla dėl buto padalijimo. Pagal Kooperatinių butų nuostatus, jeigu yra izoliuotos patalpos, negalima skirti kompensacijos, reikia dalinti patalpas natūra. Taigi, vyras prašo priteisti jam vieną kambarį ir paskirti bendrai su buvusia žmona naudotis virtuve ir kitomis pagalbinėmis patalpomis. Buvusi žmona pateikė gydytojo pažymėjimą, kad dėl nervinių sutrikimų jai nustatytas invalidumas, todėl reikalingas ramus gyvenimo būdas. Jai esą būtų sunku bendra virtuve dalintis su pašaliniu žmogum, o kaip sutarti su savo vyro antrąja žmona? Jinai sutiko vyrui išmokėti kompensaciją, bet prašė nepriteisti kambario, nes turi saugoti savo sveikatą, kad galėtų išauginti du mažamečius vaikus.
Išeiname su tarėjais į pasitarimo kambarį priimti sprendimo. Pagal įstatymą reikėtų tenkinti ieškinį – priteisti kambarį, bet sąžinė neleidžia. Nutarėme rizikuoti.
Remdamiesi Civilinio kodekso įžanginiais straipsniais apie teisingumą, atmetame ieškinį dėl kambario ir priteisiame kompensaciją pinigais. Užrašome, kad šiuo atveju taikyti Kooperatinių butų nuostatus būtų neteisinga. Jei ką, tegu sprendimą naikina Aukščiausiasis Teismas, mes kitaip negalėjome. Ieškovo advokatą nustebino mūsų sprendimas, ir, aišku, jis parašė kasacinį skundą. Galvojau, kad sprendimą panaikins, bet pasitaikė išmintingi Aukščiausiojo Teismo teisėjai: atmetė kasacinį skundą ir pakartojo mūsų teismo motyvus. Tegyvuoja teisingumas net tuo atveju, kai jam prieštarauja įstatymai.
Gauti per nosį – naudinga
Ne visada taip gražu. Trečioje byloje buvo padaryta tikra klaida, dėl kurios kalti visi dalyvavę teisininkai ir teismas. Tai buvo chuliganizmo baudžiamoji byla. Kadangi kaltinamasis nepilnametis, visuose veiksmuose dalyvavo ir advokatas, ir prokuroras. Teismo posėdyje pagrindinis dėmesys buvo skirtas įvykio aplinkybėms nagrinėti. Prokuroras siūlė laisvės atėmimą. Advokatas prašė sušvelninti bausmę. Mes paskyrėm laisvės atėmimą ir lygtinai nuo bausmės atlikimo atleidome. Po posėdžio kabinete pradėjau pildyti nustatytą anketą apie teisiamąjį. Ir tik tada pastebėjau klaidą. Pagal tą straipsnį baudžiamąja tvarka atsako nuo 16 metų. Bylos nagrinėjimo metu (rugpjūčio mėnesį) teisiamasis tikrai turėjo tiek metų, bet nusikaltimas įvykdytas balandžio mėnesį, tada iki šešiolikos jam trūko dviejų mėnesių, nes jis gimęs birželio mėnesį. Jis negalėjo būti teisiamas.
Sėdėjau ir negalėjau atsikvošėti. Šitiek teisininkų dalyvavo šioje byloje: pirmiausia amžių skaičiavo tardytojas, prokuroras vykdė priežiūrą, tvirtino kaltinamąją išvadą, dalyvavo teismo posėdyje, be to, advokatas kartu su kaltinamuoju susipažino su bylos medžiaga ir dalyvavo teismo posėdyje… Kad nors vienas būtų tai pastebėjęs, byla iš karto būtų nutraukta. Deja, visi atimdavo iš einamųjų metų jo gimimo metus – viskas tvarkoj. Ką daryti? Trumpam šmėkštelėjo mintis: gal palikti taip, kaip yra, juk kasacinio skundo nerašys. Bet tas jaunuolis turės neteisėtą teistumą. Nuėjau pas prokurorą ir parodžiau klaidą. Prokuroras parašė protestą. (Kaip ir galvojau, kasacinio skundo advokatas nepateikė).
Tolimesnis bylos likimas aiškus: nuosprendis panaikinamas, nuteistasis išteisinamas, aš turėjau rašyti pasiaiškinimą ir metiniame pranešime buvau paminėta kartu su keliais, padariusiais tokias dideles klaidas. O tais metais nebuvo daugiau nė vieno nei pakeisto, nei panaikinto mano nuosprendžio ir tikėjausi, kad pateksiu tarp geriausiųjų. Teko situaciją įvertinti filosofiškai: naudinga kartais gauti per nosį, kad jos neužriestum.
Melo kojos trumpos
Nors baudžiamąją bylą teismas gauna jau paruoštą, bet kartais tenka gerokai palaužyti galvą, kad išsiaiškintum teisybę. Ta avarijos byla buvo iš Šilalės rajono. Kadangi kaltinamasis buvo aukštas milicijos pareigūnas, visi to rajono teisėjai nuo jos nagrinėjimo nusišalino, ir byla buvo perduota nagrinėti mūsų teismui. Dėl kaltinamojo ir jo bendrakeleivių atsakingų pareigų po avarijos nebuvo patikrintas vairavusiojo blaivumas. Avarija įvyko gražų vasaros vakarą grįžtant į namus po iškylos prie ežero. Ir kaltinamasis, ir jo bendrakeleiviai (taip pat milicijos pareigūnai) vienu balsu tvirtino, jog jie važiavo žvejoti, prie ežero nevalgė, negėrė ir nieko burnoj neturėjo. Tikriausiai melavo, bet kaip tai įrodyti? Prisiminiau bendro pobūdžio taisyklę: tariantis meluoti, neįmanoma aptarti visų aplinkybių. Pasinaudojau tuo, kad iki apklausos liudytojai pašalinami iš salės, todėl negali girdėti nei teisiamojo, nei anksčiau apklaustų liudytojų parodymų. Išklausiusi kiekvieno sutartą pasakojimą apie žvejybą pradėjau klausinėti: kokį naudojo masalą, kokias sugavo žuvis, ar geras buvo laimikis, kur jas laikė, kaip pasidalijo… Išgirdę tuos paprastučius klausimus apklausiami asmenys atrodė kaip skęstantys: tik žiopčiojo ir dairėsi aplinkui, o jų atsakymai buvo margi kaip vaivorykštė. Pilna salė žmonių garsiu kvatojimu palydėdavo kiekvieną atsakymą. Buvo aišku kaip dieną – jokios žvejybos nebuvo. Beliko nuspręsti, ką jie veikė prie to ežero. Pripažinome, kad avariją įvykdė neblaivus, paskyrėme bausmę. Kasacinio skundo nepadavė.
Kartais pavargusi po posėdžio sėdėdavau ir svajodavau, kaip būtų gerai, jeigu visi žmonės sakytų tik teisybę.
Donata LEKETIENĖ
