Devyniasdešimtmetės stiprybė: šeima, tikėjimas, Tėvynė

Ankstyvi gimtadienio sveikinimai 90-metį švęsiančios E. Paulikienės namus užplūdo jau antradienio rytą. Ilgaamžei sveikatos, Dievo palaimos, ilgiausių metų linkėjo Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė ir Dauparų–Kvietinių seniūnijos seniūnė Judita Čekuolienė.

Rytoj Šatrių kaimo gyventojai Elzbietai Paulikienei sukaks 90 metų. Jubiliatė žavi puikia nuotaika, pulsuoja gyvenimo džiaugsmu, o jai visuomet svarbiausia buvo ir liks šeima, tikėjimas ir meilė tėvynei.

Tremtis nepalaužė dvasios

Meilė tėvynei Elzbietos šeimoje buvo diegiama jau nuo mažų dienų. Senolė pamena, kaip į pirmąją klasę žengė pasidabinusi tautiniais rūbeliais. Jubiliatė sakė, kad Lietuvos istorija ligi šiol gaji ne tik mintyse, bet ir sapnuose. Naktį ji sapnuojanti tautinius paveikslus, net Lietuvos kunigaikščius.

Lietuvoje prieš 75 metus vykusios sovietų represijos neaplenkė ir darbščios Elzbietos tėvelių šeimos. Du broliai, sesuo ir tėvai buvo ištremti į Irkutską. Tokia tragiška artimųjų lemtis nepalaužė laisvę mylinčios šat­riškės dvasios. „Buvo žiauru. Nuolatiniai slapstymaisi, bėgimai, baimė. Pamenu, kuomet trėmė tėvus, brolį. Visus suvarė į vieną kambarį. Išvežė baldus, atėmė gyvulius. Likome pliki basi. Tik vieną karvutę išprašėme palikti. Širdis plyšta prisiminus, ką išgyvenome. Brolis Feliksas buvo politinis kalinys. Tačiau niekuomet nepraradau vilties, laukiau laisvos Lietuvos“, – prisiminimais dalijosi optimistiškai nusiteikusi ilgaamžė. Anot jos, išbandymų metais išsaugota Lietuva yra vertingiausias palikimas ateities kartoms. Jubiliatė istorinės atminties svarbą, reikšmę, pilietiškumą įskiepijo savo vaikams, anūkams ir proanūkiams. „Niekuomet Tarybų Sąjungos nepripažinome. Mes turėjome kitokį gyvenimo suvokimą. Nuolat neprarasti vilties motyvavo susirašinėjimai su giminaičiais užsienyje“, – pridūrė jubiliatės dukra Virginija.

90-metė kiek save pamena, pabunda ir užmiega su malda. Mat ji užaugo katalikų šeimoje, kurioje tikėjimas buvo itin svarbus. Jos tėvo pusbrolis buvo Lietuvos rašytojas, kunigas, žurnalistas, redaktorius Mykolas Vaitkus. Kol dar galėjo vaikščioti, E. Paulikienė bažnyčioje priklausė Marijos legionui. „Į Gargždų bažnyčią važiuodavome dviračiais. Visa šeima. Sekmadienis būdavo šventė“, – pasakojo Elzbieta.

Džiaugiasi mylinčiais artimaisiais

52 metus Šatriuose gyvenanti senolė užaugo 10-ies vaikų ūkininkų šeimoje. Pati sulaukė dviejų dukrų ir sūnaus, 7 anūkų, ir 11 proanūkių. „Man visuomet buvo svarbiausia šeima. Stengiausi kuo geriau auklėti vaikus, puoselėti namų šilumą. O to dabar susilaukiu ir iš dukrų. Kad Dievas visiems tėvams duotų tokias rūpestingus dukras“, – šypsodamasi sakė jubiliatė, į kurios jubiliejų sugužės giminės net iš Amerikos ir Norvegijos. Gražūs giminystės santykiai visada siejo po pasaulį išsibarsčiusius artimuosius.

Šatriškių sodyboje karaliauja namų jaukumas, pavyzdinė mamytės priežiūra ir nuoširdus bendravimas. „Iš mamos paveldėjome gyvenimo būdą – meilę gimtinei, atsakomybę už šeimą ir rūpestį vienas kitu. Pati esu medikė, tad man lengva ją slaugyti. Anūkės močiutę karts nuo karto palepina net ir tokiomis grožio procedūromis kaip manikiūras ir pedikiūras. Mamytė gera, tvarkinga, sąžininga, labai kantri. Augome mylimi. Ji pati labai apsišvietusi. Puikiai išmano istoriją ir seka šių dienų aktualijas“, – apie mamą atsiliepė dukra Rymantina.

Senolės aistra – skaitymas. Kiek save atsimena, ji visuomet radusi minutę čiupdavo į rankas knygą. „Skaitydavau tol, kol iš rankų iškrisdavo ir užmigdavau. Itin žavėjo Ievos Simonaitytės knygos. Taip pat nuo neatmenamų laikų esu „Bangos“ laik­raščio skaitytoja“, – sakė žvitri jubiliatė ir pridūrė, kad nors ir teko išgyventi skaudų tremties periodą, visuomet stengdavosi švęsti gyvenimą. „Stengėmės gyventi linksmai, kas benutiktų. Jaunystės prisiminimuose – daug juoko, šokių, dainų. Keliaudavome susikabinę parankėmis“, – nuotaikingai pasakojo ilgaamžė.

Iki 82 metų jubiliatė augino gyvulius, sėjo daržus, o aplinkinius kerėjo įstabaus skonio sūriais. „Net į Ameriką mamos sūrius veždavosi. Giminaičiams tai būdavo savotiškas Lietuvos simbolis. Tokių sūrių šiandien nė su žiburiu nerasi“, – tvirtino dukros.