Didžiausias atradimas – savęs realizavimas

Jeigu laiko būtų galima pasisemti kaip vandens iš šulinio, Valensas Ežerinskas, Klaipėdos fotografijos draugijos ir fotografų klubo „Gargždai“ narys, tikrai žinotų, kaip jį geriausiai išnaudoti – nertų stačia galva į kūrybinius ieškojimus. Nė dienos be fotoaparato ar filmavimo kameros neįsivaizduojantis vėžaitiškis savo kūrybos gerbėjus, kelionių draugus ir kolegas vakar pakvietė į autorinį fotografijų vakarą. Jubiliato darbus galima nuolat pamatyti Vėžaičių bibliotekoje. Šiandien – pokalbis apie pomėgius ir apie žemiškus dalykus.

Be pompastikos

„Pompastikos nemėgstu, bet kuklumu nepasižymiu, optimizmo netrūksta. Planų daug, tačiau neprisižadu daugiau nei galiu“, – juokiasi V. Ežerinskas, paklaustas apie jubiliejų ir kūrybą. Nei nuotraukų, nei parodų sako neskaičiuojantis, o pastarųjų ir nesureikšminantis.

Iš Šilutės rajono Girininkų kaimo kilęs V. Ežerinskas dažnai vadinamas Vėžaičių metraštininku. Čia jis – daugiau nei penkiasdešimt metų. Ir visi artimiausi žmonės šalia: žmona Nijolė, dukros Nomeda ir Ramunė su šeimomis. Valensas fotografuoja ir filmuoja renginius, tačiau nesižavi socialine dokumentika, nelaiko savęs ir portreto meistru, nors yra įamžinęs ne vieną žmogų. „Nuo pat pirmų nuotraukų mane žavėjo gamta. Tačiau stengiuosi ne realistiškai fiksuoti, pavyzdžiui, medžius, bet pasitelkęs techniką „pagražinti“. Mane ne visada supranta kolegos fotografai. Sako, kad „išsidirbinėju“, – šypsodamasis pasakojo Valensas. Kūrybiniai ieškojimai jam teikia džiaugsmą nuo tada, kai buvusiame Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) institute mokėsi meninės fotografijos subtilybių. „Ten įgytos kompozicijos ir kitos žinios praverčia iki šiol“, – įsitikinęs fotografas.

Ne vien romantika

Tačiau dažnai į debesis žiūrintis ir juos fotografuojantis meniškos prigimties V. Ežerinskas pirmiausia baigė gana „žemiškus“ mokslus Klaipėdos žemės ūkio technikume ir pagal paskyrimą tapo zootechniku Vėžaičiuose. Dabar daug prisiminimų verčia šypsotis: ir kaip tris mėnesius iki tarnybos armijoje važinėjo po rajono kaimus pirkdamas karves, ir kaip už savaitę kišenėje nešiotą sąskaitą anuomet būsimasis uošvis, ūkio buhalteris, moralą išdrožęs… Po trejų tarnybos armijoje metų Valenso laukė techniko darbas Samališkės bandymų stotyje. Vėliau – biologijos studijos Leningrade, radiologijos kursai Maskvoje, žemės ūkio mokslų kandidatinė disertacija, apginta Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Tada tapo Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Vėžaičių filialo moksliniu darbuotoju. „Pritrūko valios, tingėjau, – paklaustas apie atradimus ir praradimus, pagalvojęs šyptelėjo vyriškis, prisiminęs, kiek liko neparašytų mokslinių straipsnių. – Manau, kad ir habilituoto daktaro laipsnį galėjau apsiginti.“ Nors darbas su radioaktyviomis medžiagomis, o ypač dirvožemio išplovimo žemėlapio sudarymas svarbus ir šiandien, labiausiai Valensas džiaugiasi kitais atradimais: „Nei žemė, nei sodai iš tiesų manęs netraukė. Smagu, kad galėjau realizuoti save per fotografiją ir filmavimą. Žmona nevaržė svajonių.“ Kai prieš kelis dešimtmečius grupė vyrų susiruošė į kalnus, ji irgi nepriekaištavo. „Kojas turiu geras, – šypsojosi Valensas, su gargždiškiais geologais per 10 metų išmaišęs Kaukazo, Kirgizijos, Altajaus kalnus, Murmanską, kur pamatė požeminę hidroelektrinę. – Porą metų vėliau į kalnus kilau ir uždarbiauti – Kalnų Altajuje statėme avims būstus.“ Kalnai liko prisiminimuose ir nuotraukose. O su šeima naujais „Žiguliais“ ne kartą buvo Kryme ir net už Almatos, netoli Kinijos pasienio. Po tų kelionių „Žiguliai“ nebebuvo nauji…

Pomėgis ir darbas

Vieni skaičiuoja sunešiotus batus, o fotografai – savo darbo ir pomėgio įrankius. 5 fotoaparatai ir 4 filmavimo kameros. Tiek per fotografijai ir filmavimui skirtus metus „sunešiojo“ V. Ežerinskas, beje, pirmasis Gargžduose įsigijęs filmavimo kamerą ir kurį laiką dirbęs su jaunimu Gargždų televizijoje etatiniu darbuotoju. „Surengti fotografijų parodai reikia ir idėjų, ir lėšų. Jei atrenki 20–25 darbus, paroda gali kainuoti apie 2 tūkst. Lt. Anksčiau būdavo dar brangiau“, – prisipažįsta fotografas. Tačiau čia gelbsti darbas vestuvėse, krikštynose, jubiliejuose. „Laidotuvių beveik niekas nebeprašo fotografuoti. Jau 10 metų nyko šis paprotys. Vestuvių fotografavimas irgi keičiasi. Dauguma nebenori, kad fotografas šmėžuotų vakare prie stalo ir apsiriboja jaunųjų fotosesija, kuri trunka nuo 1,5 iki 4 val. arba… kol jaunajai bateliai „nugraužia“ kojytes“, – pasakojo Valensas, įamžinęs daugybę šeimos švenčių.

• 75-erių metų jubiliejų švenčiantis V. Ežerinskas Brno (buv. Čekoslovakija) kino festivalyje prieš kelis dešimtmečius laimėjo trečiąją vietą dokumentinių filmų kategorijoje. Tai liudija krištolinis diplomas. „Apie ką filmas? Apie griežčių auginimą. Dokumentika su animacijos elementais. Labai smagus filmas, – sako jo autorius ir prisimena kitą darbą su režisieriumi Vytautu Paliuliu: – Jam patiko mano, kaip operatoriaus, darbas ir pakvietė dirbti kartu. Filmavome „Elektra Lietuvoje“, bene 6 dalių filmą.“ Daugiau kaip 10 parodų surengusio fotografo darbus iki pavasario bus galima pamatyti Vėžaičių bibliotekoje, o pavasarį pakvies į Gargždų kultūros centrą.