Doviliškiai praeitį prikelia dėl ateities

Dovilų etninės kultūros centro direktorė Lilija Kerpienė įsitikinusi, kad šventės nebūtų ne tik be draugiško kultūros darbuotojų kolektyvo, vietinių gyventojų, įstaigų, organizacijų, bet ir be rėmėjų: „Esame dėkingi Klaipėdos rajono savivaldybei, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, UAB „Hidrostatyba“, „Neogroup“, „Simuva“, „Palva“, „Balsina“, VšĮ Dovilų socialinių iniciatyvų centrui, Antanui Skiočiui, kurio dėka šventiškai nušvito Dovilų dangus.“ Renginio vedėjas Jonas Tilvikas džiaugėsi visomis bendruomenėmis, kurios šventė kartu, vaišino savo duona, pyragais, medumi ir negailėjo gerų žodžių.Kas vienija tautą? Kas ją daro tvirtą, pasitikinčią savimi, laisvą ir nepriklausomą? Idėja? Tėvynės meilė? „Žemė, kurioje gyvenu“, – taip pavadinę Valstybės dienos programą atsako Dovilų etninės kultūros centro darbuotojai, nuoširdžiai puoselėjantys savo krašto tradicijas, telkiantys bendruomenę ir kiekvienai šventei suteikiantys išskirtinumo ir sakralumo.

Pradžia – prie lakūno sodybos

Valstybės dieną penktą kartą vykusio dviratininkų žygio po Dovilų apylinkes dalyviai ryte rinkosi prie pirmojo Klaipėdos krašto lakūno, Lietuvos karo aviacijos vyresniojo leitenanto Eriko Mačkaus sodybos Doviluose. „1903 m. sausio 26 d. Stučiuose gimęs E. Mačkus buvo krikštytas ir įžegnotas Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Pirmojo pasaulinio karo metais sudegus trobesiams, Mačkų šeima persikėlė į Dovilus. Šeimos tėvas Mikelis Mačkus buvo visų gerbiamas žmogus, ėjo Dovilų seniūno pareigas, buvo Dievo žodžio sakytojas, namuose didžiausia vertybe laikė lietuvišką knygą ir spaudą“, – pasakojo Dovilų etninės kultūros centro etnologas Jonas Tilvikas.

Netikėti kūrybinės komandos (parodos idėja, scenarijus – J. Vozgirdienės, meniniai sprendimai – G. Radvilavičiūtės,  garso ir šviesų apipavidalinimas – D. Bielkausko, skaitovas – J. Tilvikas) sprendimai  Dovilų  etninės kultūros centro parodoje „Iš namų atminties. Senų kėdžių istorijos“ sukūrė nostalgišką atmosferą.E. Mačkus, būdamas 17 metų, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, mokėsi Karo mokykloje. Paskirtas oro eskadrilės karo lakūnu, o 1931 m. jam suteiktas I eilės karo lakūno vardas.

Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė džiaugiasi, kad Doviluose Valstybės diena minima sutelktai, Etninės kultūros centrui ir seniūnijai sujungus jėgas, kad puoselėjamos tradicijos ir pagarba protėviams. 1931 m. gegužės 16 d. E. Mačkus iš Kauno aerodromo išskrido vykdyti patruliavimo užduoties. Pakilus maždaug į dviejų kilometrų aukštį, kaip spėjama, sugedo lėktuvo variklis. Lakūnas bandė lėktuvą saugiai nutupdyti, tačiau nesėkmingai.

Pagerbę tylos minute E. Mačkaus atminimą, apie 30 dviratininkų buvo išlydėti į 30 kilometrų žygį. Savo krašto patriotai kasmet keliauja etnologo Helmuto Lotužio sudarytu maršrutu, aplankomos vis kitos vietos, o šiemet, Vietovardžių metais, daug dėmesio skirta ir lankomų vietovių pavadinimams. Piktožių kaimo pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių – pikto ožio, mat kaimo seniūnas tokį turėjęs. Pasak H. Lotužio, Margių kaimas – dviejų dalių – Margen Peter ir Margen Witke. Pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1500 m. mokesčių knygose. Margiuose dviratininkai buvo ypač svetingai sutikti Dianos ir Gintaro Stankaičių sodyboje. Čia juos šeimininkai pagirdė, pavalgydino, papasakojo savo sodybos istoriją.

Į klounų teatro studijos „Dulidu“ spektaklį visai šeimai „Blusa ir Profesorius “ pagal to paties pavadinimo H. K. Anderseno pasaką susirinko daug vaikučių su tėveliais.Dviračių žygio dalyviai, lydimi H. Lotužio, dar aplankė Grobštus, Ažekius, Kisinius, kurių etnografines kapinaites etnologas prižiūri jau daug metų. Iš Kisinių keliautojai pasuko į Dovilus, o iš ten – į Dovilų piliakalnį, kur juos pasitiko Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė ir Gargždų krašto muziejaus istorikas Marius Mockus. Muziejininkas pabrėžė, kad Dovilų kaip ir Gargždų piliakalnis yra kuršių kultūros palikimas.

Veiklos ne tik vaikams

Kol žygio po Dovilų apylinkes dalyviai domėjosi kaimų istorijomis ir rinko laukinių gėlių puokštę, į Dovilus demonstruoti kulinarinio paveldo atvyko Smalininkų bendruomenė, edukacijoms ruošėsi „Kartenos naminės duonos“ kepėjai, Klaipėdos rajono amatų centro edukatorės, Klaipėdos krašto bitininkų bendruomenė „Midutis“ ir kt. Pasirodymui rengėsi ir klounų teatro studija „Dulidu“, kurios spektaklis „Profesorius ir blusa“ sutraukė pilną palapinę vaikų su tėveliais.

Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji panoro išsikepti piemenų duonelės, kurią senovėje, pasak Klaipėdos rajono amatų centro vadovės Valės Krauleidienės, Dzūkijos piemenėliai irgi kepdavo ant laužo: „Išbėgdami anksti ganyti jie pasivogdavo iš šeimininkės duonos tešlos saują, išsilauždavo lazdą, ant jos užvyniodavo tešlą ir užsikūrę laužą išsikepdavo duonelės. Mes ją sumoderninom. Ant lazdyno lazdų vyniojam mielinę tešlą ir kepam bandeles.“

Visi besidomintieji senaisiais amatais galėjo nusilipdyti norimą suvenyrą iš molio ar nusipinti tautinių spalvų saulutę. O kaip atrodo užraugta ruginė duona, kaip krosnyje ant ajerų kepa iš karto 15 mažų kepaliukų, kvietė stebėti „Kartenos naminės duonos“ vadovas Darius Gaučys, kuriam talkino sūnus. Šalia Smalininkų gaspadinės ir sriuba vaišinti visus praalkusius ruošėsi, ir šakočio kepimą demonstravo, ir „čirvinius“ blynus vartė. „Ar pameni, kad močiutė vaikystėj tokius blynus kepė?“ – ne viena mama klausė jau ūgtelėjusių vaikų. Tačiau nusikelti į vaikystės namus kvietė ne tik malonūs kvapai.

Istoriją liudija ir kėdės

„Dažnai nevertinam, nesaugom brangaus tėvų palikimo“, – atsiduso doviliškė Laimutė Toliušienė, pakalbinta parodoje „Iš namų atminties. Senų kėdžių istorijos“, ne vieną privertusioje nuščiūti vos įžengus į Dovilų etninės kultūros centro salę. Etnologė Jolita Vozgirdienė prisipažino, kad idėja surengti tokią parodą kilo apsidairius ir pamačius kelias senas kėdes. „Tada paprašėme doviliškių apsidairyti savo namuose. Rinkome kėdes, klausėmės istorijų, kurios jaudino ir mus. Norėjome, kad panašius jausmus išgyventų ir parodos lankytojai. Joje – skirtingų laikotarpių daiktai. Yra viena kėdė, kurią doviliškė parsivežė iš Sibiro, kėdė, kurią padarė aklas vyras…“ – pasakojo J. Vozgirdienė. Organizatoriams pirminio sumanymo, kad tai galėtų būti ne tik paroda, bet ir misterija po dangumi, teko atsisakyti dėl permainingų orų. „Pabijojome rizikuoti, nes simboliniai daiktai būtų suliję. Galbūt rudenį Dagos šventėje įgyvendinsime savo sumanymą prakalbinti daug menančias kėdes“, – svarstė etnologė, turinti tikslą išsaugoti doviliškių pasakojimus. Gyva istorija, tradicijos, visa, kas perduodama iš kartos į kartą, ir tai, ką kuriame šiandien, rodo, jog tauta gyva. Šiame išmaniųjų technologijų amžiuje dar sugebame stabtelėti ir įsižiūrėti į juodai baltą šeimos nuotrauką, perskaityti ranka rašytą laišką, prisiliesti prie senos skaros, lagamino ar kėdės ir pajusti, kad visa tai mūsų istorija. Kaip ir duona, kaip visus suburiantis apeiginis vaišių stalas, kurį kasmet laimina Dovilų evangelikų liuteronų parapijos klebonas Liudvikas Fetingis: „Dievas mus laimina nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos, laimina ir veda mūsų tautą, mūsų valstybę per visus sunkumus, ašaras, skausmą. Turime džiaugtis, kad esame laisvi ir naudotis dieviška duona.“

Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas sveikino doviliškius visos Klaipėdos rajono savivaldybės vardu: „Šiandien švenčiame Valstybės dieną. Puošiame ne tik namus, bet ir automobilius trispalvėmis, kartu giedame „Tautišką giesmę“, ir žodžiai Tėvynė, Nepriklausomybė mums yra netušti žodžiai. Šiandien mes pagalvojame apie savo protėvius, apie tai, kokie tai buvo dideli vyrai ir didžios moterys. Turime pagalvoti ir apie tai, kad ateitis mūsų šalyje priklauso jau nuo mūsų, kaip mes ją kursime, kaip puoselėsime, kaip nešiosime širdy.“

Susirinkusiųjų Doviluose giedoti „Tautišką giesmę“, kuri šiemet dešimtą kartą skriejo aplink pasaulį, neišgąsdino pradėjęs krapnoti lietus. Susikibę už rankų, paraginti prisiminti Baltijos kelio idėją ją giedojo keli šimtai žemę, kurioje gyvena, mylinčių žmonių.


Nei didelių aikščių, nei slėnių, nei parkų Dovilai neturi, tačiau čia per šventes važiuoja gargždiškiai, vėžaitiškiai, šiūpariškiai, maciuitiškiai, ketvergiškiai, kretingiškiai ir net klaipėdiškiai. Kuo ypatingi Dovilai?

  • „Kasmet, jei tik tą dieną nereikia į darbą, ateinam į šią šventę Doviluose. Ji labai smagi. Žavimės koncertais bažnyčioje“, – sakė Stefa Gudauskienė.
  • „Jau kelintus metus Doviluose švenčiame Valstybės dieną. Labai gražūs koncertai tiek bažnyčioje, tiek šventoriuje. Apžiūrėjome senų kėdžių parodą, perskaitėme kiekvieną užrašą ant jų. Įsiklausėme į skaitovo skaitomus tekstus. Kokie kūrybiški kultūros darbuotojai dirba Doviluose, tokiame mažame miestelyje!“ – žavėjosi Rita Labutienė.
  • „Mes čia kasmet švenčiame, o šiemet ir draugų šeimą pasikvietėme. Doviluose daug veiklos ir šeimoms su vaikais“, – gerą nuotaiką spinduliavo Vita ir Mantas Adomavičiai su trimis atžalomis, laukdami „Tautiškos giesmės“ giedojimo.
  • „Kadangi Gargžduose prie Kultūros centro nieko šį vakarą nėra, nusprendėme važiuoti į Dovilus giedoti „Tautišką giesmę“. Kiek žmonių susirinko!“ – krapnojant lietui džiaugėsi Jūratė Radzevičienė.
  • „Mylim Dovilus ir pavydim, kad pas jus tokios gražios šventės“, – nuo kaimyninės Kiškėnų bendruomenės medaus korį su geriausiais linkėjimais doviliškiams perduodamas sakė Nikolajus Gorčiakovas.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Andriaus JOKUBAIČIO ir autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių