Gargždiškis futbolininko karjeros siekia Vokietijoje

Benas Šatkus akcentavo, kad konkurencija tarp futbolo žaidėjų Vokietijoje labai didelė: „Kiekvienąkart tenka įrodinėti, kad esi vertas būti futbolo aikštėj.“ Jis džiaugiasi, kad greitai Vokietijos „1. FC Nürnberg“ žaidėjų gretas turėtų papildyti dar vienas Gargždų „Bangos“ auklėtinis Natanas Žebrauskas.

Meilė futbolui Beną Šatkų (16 m.) lydėjo nuo vaikystės kiekviename žingsnyje. Nuspardyti namų kampai, valandų valandos praleistos Gargždų miesto stadione, saldus pergalės skonis ar nusivylimo kartėlis Gargždų „Bangos“ vyrų komandoje. Žingsnis po žingsnio jis artėjo svajonės išsipildymo link. Šiuo metu Vakarų Europos futbolo patirtį Benas įsisavina žaisdamas Vokietijos klube „1. FC Nürnberg“ – tai didžiulis laimėjimas.

Kaip jam sekasi, Benas sutiko papasakoti savo kraštiečiams, „Bangos“ skaitytojams, mat didžiosioms metų šventėms kaip tik buvo grįžęs namo į gimtuosius Gargždus.

Nė akimirką nesuabejojo

– Obuolys nuo obels netoli rieda – šis posakis tinka Jūsų šeimai. Tavo tėtis, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, verslininkas Dainius Šatkus taip pat kažkada pats žaidė futbolą, o vėliau buvo vienas iš pagrindinių iniciatorių, gaivinusių Gargždų, kaip futbolo miesto, tradicijas. Ar jis ir įskiepijo meilę futbolui?

– Be jokios abejonės. Pirmąsias futbolo pamokas gavau iš jo. Kai buvau kokių penkerių metų, jis mane nuvedė ir į pirmąją futbolo treniruotę. Stadionas tapo antraisiais namais. Pamažu išsikristalizavo siekiai, troškimai. Išsikėliau sau tikslą žaisti futbolą Vakarų Europoje. Atsiradus galimybei, nuvykau į Vokietijos „1. FC Nürnberg“ ir savaitę praleidau ten, vokiečiai stebėjo mano žaidimą. Po dviejų mėnesių jie mane pasikvietė dar kartą ir tuomet jau pasirašėme trejų metų sutartį. Nė akimirką nesuabejojau, juolab kad Vokietija yra pavyzdys futbolo srityje. Nebuvo jokio nerimo, baimės. Išskridau 2017-ųjų liepos 1 d., šios datos labai laukiau. Esu be galo laimingas. Tėvai mano apsisprendimą, žinoma, palaikė. Tarpusavio ilgesį slopiname kasdieniais skambučiais, nuolatiniu bendravimu. Nėra nė dienos, kad nepasikalbėtume.

– Papasakok, kokios tavo gyvenimo, treniravimosi sąlygos Vokietijoje?

– Gyvenu akademijos bazėje, kurioje ir vyksta treniruotės. Turime 12 aikščių, iš kurių 11 – natūralių, 1 – dirbtinė. Čia treniruojasi ir pirmoji „1. FC Nürnberg“ komanda, aš žaidžiu U17 komandoje. Iš pastarosios 10 žaidėjų gyvena akademijoje: 8 vokiečiai, 1 slovakas ir aš. Kiekvienas turime atskirus kambarius, kuriuose yra lova, stalas namų darbams ruošti, televizorius, didžiulė spinta ir kt. Taip pat džiaugiuosi balkonu, kuris atveria nepakartojamą kraštovaizdį į futbolo aikštynus.

Jau pirmąją dieną gavau visą aprangos paketą. Jei dar ko nors trūksta, papildo. Maitinimas taip pat tenkina. Nei pragyvenimo, nei maitinimosi išlaidos man nekainuoja. Tik lėktuvo bilietai, kai noriu aplankyti Gargžduose gyvenančius tėvus. Pagal pasirašytą sutartį su klubu gaunu ir atlygį, kurio mano reikmėms pakanka.

Mokslus kremta vokiškai

– Kaip sekėsi įsilieti į vokiečių būrį, juolab kad ten nestinga nacionalistinių pažiūrų?

– Aš gyvenu Bavarijos žemėje, čia vokiečiai labai draugiški. Tačiau, žinoma, jie priima tave kaip žmogų tada, kai tu kalbi vokiškai. Natūraliai susiklostė, kad daugiausia laisvo laiko praleidžiu su slovaku, tačiau ir su vokiečiais, gyvenančiais akademijoje, esame susibendravę.

Šiuo metu intensyviai mokausi vokiečių kalbos, visos pamokos vyksta būtent šia kalba. Net geografija, matematika, istorija – viskas vokiškai.

– Kokia tavo įprasta darbotvarkė?

– Nė dienos be futbolo. Kasdien būna dvi arba viena treniruotės po dvi valandas. Jei nevyksta varžybos, laisvas būna nebent sekmadienis. Taip pat nemažai dėmesio reikia skirti mokslams. Iš pradžių atliekamas testas, pagal kurį yra įvertinamas tavo lygis ir sudaromas pusmečio ar metų individualus mokymosi planas. Klasėje mūsų yra apie 15.

– Jau pusmetis, kaip papildei antroje Vokietijos Bundeslygoje rungtyniaujančio „1. FC Nürnberg“ žaidėjų gretas, kaip vertini savo asmeninius rezultatus?

– Komanda yra lentelės viduryje: visada yra, kur dar labiau pasistengti. Pirmąją sezono pusę savo indėlį vertinu išties gerai, tačiau vėliau žaidimo rezultatyvumas šiek tiek krito. Jutau namų ilgesį, trūko poilsio. Tad buvo labai smagu didžiąsias metų šventes sutikti namuose, atgauti jėgas. Pati futbolo metodika nelabai skiriasi nuo lietuvių, tačiau treniruočių intensyvumas Vokietijoje žymiai didesnis, todėl automatiškai keičiasi ir kokybė.

Agnė ADOMAITĖ

Asm. albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių