gargždiškiu Alfonsu Lygnugariu

gargždiškiu Alfonsu Lygnugariu

Kurioje jūroje knibžda silkės, menkės, skumbrės, o kur omarai, krevetės ar aštuonkojai, gargždiškis Alfonsas Lygnugaris atsakytų nesudvejojęs. 33 metus virėju įvairiuose laivuose dirbęs vyriškis žuvį mėgsta iki šiol, tik tokios, kokią valgė anuomet, jau seniai nebėra ragavęs.

Tapo virėju

1959–1960 metais filmus po kaimus vežiojęs kino mechanikas A. Lygnugaris į jūrą išplaukė kaip virėjas, baigęs 3 mėnesių kursus vienoje Klaipėdos valgykloje. „Išmokau juose tai... ką mokėjau, – šypsojosi prisiminęs Alfonsas. – Puikiai gamino senelė, mama, tik tuos receptus nelabai galėjau panaudoti jūroje. O duoną jūroje kepiau pagal jų receptą arba su raugu, arba su mielėm.“ Pasirodo, tai nebuvo lengva, nes raugas, pradėjęs rūgti, nuo vibracijos sukrisdavo, o jei dar audra...

Alfonsui tekdavo vienam paruošti ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę nuo 11 iki 19 žmonių įgulai. „Jei įgula būdavo didesnė, turėdavau padėjėją, o jei ne – ir bulves pats skusdavau, ir indus plaudavau, stalus valydavau“, – pasakojo patyręs virėjas.

Viena, žvejoti Baltijos jūroje nedideliu laiveliu, kita – su beveik 40 žmonių įgula netoli Amerikos ar Afrikos. Tada pusę metų praleisdavo jūroje ir tik mėnesį – namuose su žmona ir sūnumis.

Nė vienas jūreivis negrįždavo iš jūros nusibadavęs. Maistas buvo sotus ir įvairus. Virėjas kepdavo mėsos kepsnius, virdavo visokias sriubas, suktinukus, balandėlius, įdarytas paprikas, ruošė salotas, bulvių piurė, tik bulvytes gruzdino retai, nes reikėję taupiai naudoti bulves ir aliejų. Su konditerija, kaip prisipažino Alfonsas, buvo sunkiau, bet iškepdavo ir sausainių, ir pyragų.

Žuvies – į valias

„Kai žvejodavome prie Afrikos, iki laivo atplaukdavo juodaodžių dorės ir atgabendavo įvairiausių vaisių ir daržovių. Juos mainydavome į žuvį“, – prisiminė pašnekovas.

Žuvies virtuvėje nenormuodavo. „Valgėme ir krevetes, ir aštuonkojus, ir omarus, bet ypač skani buvo tamsiai raudona žuvis, spalva primenanti jautieną, – karanchas. Kai vyrai padarė ant denio rūkyklą, pradėjau ją rūkyti. Jei buvo šios žuvies, jūreiviai nebenorėjo nei lašinių, nei dešros“, – pasakojo A. Lygnugaris. Dar skani buvusi sviestažuvė, kuri beveik be kaulų, o iš kapitono (tokia žuvis) kepdavo kotletus. Alfonsas priminė, kad į žuvies kotletus būtinai reikia pridėti mėsos arba lašinių, pagardinti svogūnais, pipirais ir druska.

Jūreiviai mėgę ir silkės paštetą. Iš šviežios silkės virėjas išimdavo kaulus, įdėdavo česnakų, pipirų, druskos, sumaldavo, palaikydavo 3–4 valandas, ir jau galima valgyti.

„Žuvies neatsivalgiau, perku ir dabar. Gaila, kad Minijoj nebėra žuvies. Ne taip, kaip vaikystėje, kai Gargžduose per vasarą pas dėdę ir tetą leisdavau dienas. Pagaudavome ir žiobrių, ir lydekų pusę maišo. Tada žuvies visiems užteko. Dabar dažniausiai žvejoju karjeruose“, – atskleidė pomėgį vyriškis. Nenuostabu, kad „Bangos“ skaitytojams jis pasiūlė skumbrės receptą.


Skumbrė su prieskoniais

  • „Mėgstam žalią žuvį. Skumb­rę išvalau, išimu ašakas, pripjaustau česnakų, paskaninu druska, karčiaisiais ir kvapniaisiais pipirais. Viską suspaudžiu, suvynioju į maistinę plėvelę, suvynioju virvele ir padedu į šaldiklį. Ją reikia valgyti šaltą, nes jei atsileis, bus neskanu. Kartais to šalčio net dantys bijo“, – šypsojosi 33 metus jūroje virėju dirbęs gargždiškis A. Lygnugaris.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Diagnozė

Žurnalistinio darbo metu dažnai tenka klaidžioti rajono kaimuose ir miesteliuose, kol surandi gatvę, kurioje gyvena reikalingas žmogus. Pasiteiravus vietinio gyventojo,…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas