Gargždų Gėlių gatvė Šimtmetį šventė kartu

2018 m. Vasario 16-ąją Gėlių gatvėje Gargžduose gyventojai visi kartu giedojo Lietuvos valstybės himną.

Gėlių gatvės senbuvių Jonušų šeima prie savo namo: centre tėvai Roma ir Algis, kairėje – dukra Radvilė Litvinienė su dukrele Urte, dešinėje – sūnus Martynas su žmona Irina ir dukrele Šarlote.

Šimtmečio šventės dalyvės Gargždų Gėlių gatvėje – šventiškiau nebūna!

Irena ir Petras Dirgėlos – savo gatvės patriotai.

Alina ir Audrius Kampai – Gėlių gatvės bičiuliai.

Vaišės kaimynų kieme – pasivaišinti kviečia Virginija Mockienė.

Žvarbos neišsigandusios šoko Gargždų „Kregždutės“ šokėjėlės.

 

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventė Gargžduose turbūt anksčiausiai prasidėjo Gėlių gatvėje. Ir tai buvo labai įspūdinga šventė! Vasario 16-osios rytą beveik 200 šios gatvės gyventojų ir jų bičiulių visi kartu sugiedojo Lietuvos himną. Po to pusę amžiaus draugaujantys kaimynai šventė iš visos širdies, be jokių pompastiškų „valdiškų“ kalbų, gražiai bendraudami, apžiūrinėdami šventiniais simboliais išpuoštus namus, vaišindamiesi karšta arbata ir pačių keptais pyragais.

Išsipuošė Trispalvės simboliais

Visa Gėlių gatvė buvo šventiškai išdabinta: prie kiekvieno namo plazdėjo valstybinės vėliavos, langai, kiemai, medžiai buvo papuošti trispalvėmis juostelėmis. Ir patys žmonės išėjo į gatvę pasipuošę, su vėliavomis, trispalve simbolika. Gargždiškiams išradingumo netrūksta: iš minios išsiskyrė trys moterys, vilkinčios skirtingomis vėliavos spalvų striukėmis, dėmesį traukė šeima, mojuojanti trispalviais balionais, taip pat šeima, kurios nariai pasipuošė vienodomis trispalvėmis žieminėmis kepuraitėmis… Gatvėje grojo muzika, žvarbos neišsigando ir energingai kelis šokius sušoko žaviosios Gargždų „Kregždutės“ šokėjos. Kalbinti žmonės džiaugėsi gražiu kaimynų sugyvenimu Gėlių gatvėje, pasakojo, jog bendrų švenčių tradiciją sukūrė šios gatvės siela, buvusi pedagogė, meno vadovė 83 metų Aldona Varkalienė, nors pati šįkart šventėje nedalyvavo, buvo išvykusi. Šventės organizatorės vairą perėmė kita garbi gatvės gyventoja Ona Šliuožienė bei jos aktyvieji talkininkai – šeimos nariai, kaimynai.

Statėsi tremtiniai

„Kad visa Lietuva taip sutartų, kaip Gėlių gatvės žmonės, mūsų valstybė būtų rojus“, – kalbėjo dvi garbaus amžiaus šios gatvės gyventojos. Tad ne veltui nė vienas kalbintas šios gatvės, kurioje apie 40 namų, gyventojas iš čia nenorėtų niekur kraustytis.

„Čia gyventi gera. Šios gatvės apie 80 proc. namų buvę tremtiniai pastatė, naujų vienas kitas. Užaugo senųjų gyventojų vaikai, jau ir anūkai, proanūkiai čia gyvena. Labai draugiški žmonės čia – prisimenu nuo vaikystės. Jei kieno nors tėvai darbe, tai vaikai nelikdavo alkani – pasirūpindavo kaimynai. Augome kaip dabar madinga sakyti – lauko darželyje“, – pasakojo Irena Dirgėlienė, čia užaugusi ir vėliau įsikūrusi su vyru Petru. „Ką man reiškia Vasario 16-oji? Nemoku nė žodžiais atsakyti, jaudinuosi. Mes nuo vaikystės žinojome, kad Lietuva buvo kitokia. Tėvo sesuo Gertrūda buvo partizanė ir žuvo. Tėvai tai slėpė, o močiutė mane vadindavo jos vardu… Nepatiko ta neteisybė. Žinojom, tikėjom, kad kažkada vėl Lietuva taps tokia, kokia buvo. Labai džiaugiuosi, kad turime laisvę, nors ir ne viskas mūsų valstybėje vyksta gerai“, – sakė I. Dirgėlienė.

Laisvė – tai, kas svarbiausia

Pakalbinta Jonušų šeima – taip pat Gėlių gatvės senbuviai. „Mano vyras Algis užaugo šioje gatvėje, o aš čia su šeima gyvenu jau 40 metų. Čia labai draugiški žmonės, vienas kitam padeda, nuolat vyksta bendros šventės“, – sakė Roma Jonušienė. Ji pasidžiaugė ir gražia ilgamete draugyste su artimiausiais kaimynais Birute ir Stanislovu Adomavičiais. Moteris sakė neįsivaizduojanti, kaip reikėtų gyventi kitur ir džiaugėsi, kad vaikai irgi niekur neišvažiavę iš Gargždų.

Jos dukra Radvilė Litvinienė buvo išvykusi, bet sugrįžo ir sako, kad patys turime kurti gyvenimą Lietuvoje, o ne kas nors kitas. „Gyventi čia yra gerai, o laisvė – didžiausia vertybė. Ar būtų galima išvažiuoti į užsienius, jei nebūtume turėję laisvės?“. Jonušų marti Irina gimė ne Lietuvoje. „Aš atvažiavau į Lietuvą iš Rusijos, kai man buvo 10 metų. Lietuva yra mano namai, labai džiaugiuosi čia atvažiavusi. Mūsų šalis keičiasi, gražėja, gyvenimas gerėja. Man asmeniškai ši graži šventė yra proga parodyti savo vaikui, kaip turėtume gyventi, kokie žmonės turėtume būti, taip pat, kaip teisingai auklėti vaikus ir save. Labai smagus tas bendrystės jausmas, jaučiamės laimingi“, – gražiai lietuviškai kalbėjo Irina. Jos vyras Martynas Jonušas – kariškis. „Meilė Lietuvai, patriotizmas mums išugdyti nuo vaikystės. Tai juk mūsų žemė, čia gyvena mūsų šeimos, artimieji, draugai, kaimynai, kaip viso to galima nemylėti, nevertinti. Laisvė yra pats svarbiausias dalykas. Taip pat labai svarbu stipri bendruomenė, kad žmonės galėtų bėdai esant vienas į kitą atsiremti, tada jokie priešai nebaisūs“, – sakė vyriškis. Anūkėlėms Urtei ir Šarlotei trispalvius balionus šventėms surišęs šeimos galva Algis Jonušas sako, jog nėra geresnės vietos gyventi kaip Lietuvoje. „Myliu Lietuvą, man viskas yra gerai, čia aš gimiau, užaugau ir niekur nesiruošiu išvažiuoti iki grabo lentos. Graži šventė, šimtmetis, vaikams bus ką atsiminti“, – sakė A. Jonušas, vienas iš šventės organizatorių.

Štai tokie Gėlių gatvės, vienos iš senesnių Gargždų gatvių, gyventojai, nebijantys prisipažinti nuoširdžiai mylintys Lietuvą. Ir kol bus tokių žmonių, Lietuva gyvuos per amžius.

Jolanta BENIUŠYTĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių