Gargždų ligoninės istorijos liudytojai rūpi ir ateitis
Jaunutė medicinos seselė E. Liutkienė su pacientais. Tuomet ligoniai mėgo fotografuotis su seselėmis.
Kelis dešimtmečius Gargždų medicinos įstaigose medicinos seserimi dirbusi gargždiškė Elena Liutkienė iš darbo išėjo prieš 19 metų. Tačiau ir dabar jai rūpi, kas bus su Gargždų ligonine, kuriai prognozuojama slaugos įstaigos ateitis.
E. Liutkienė – Gargždų ligoninės istorijos liudytoja, pradėjusi dirbti jos įsikūrimo pradžioje. „Tai gražiausi prisiminimai – juk padėjau žmonėms sunkiais ligoninės kūrimosi metais“, – ištarė 82-ejų metų gargždiškė.
Medike tapo atsitiktinai
Iš Pikteikių kaimo kilusi Elena Lukauskaitė-Liutkienė nei galimybių turėjo rinktis mėgstamą profesiją, nei buvo išranki darbui. Nepasisekus baigti septynmetę mokyklą, gal būtų tapusi siuvėja. Bet pasisekė, todėl atsitiktinai pasiūlius draugei stoti į Klaipėdos medicinos mokyklą, išvažiavo ir įstojo. Patiko medicinos sesers darbas. Būtų buvusi gera gydytoja, jeigu būtų turėjusi sąlygas baigti medicinos studijas. Visgi prisipažino, kad tikrasis jos pašaukimas – mokytoja.
Elena prisiminė, kaip diplomuota septyniolikmetė medicinos sesuo 1953 m. atvyko į Gargždus. „Tuometis rajono sveikatos skyriaus vedėjas Algirdas Raugas, irgi ką tik baigęs chirurgas, paskyrė mane dirbti į Gargždų lopšelį Žemaitės g. Dirbdama sesele, rūpinausi vaikų sveikata“, – pasakojo gargždiškė.
Kitų metų pavasarį ją perkėlė dirbti į ligoninę, kuri tuomet vadinosi Klaipėdos rajono ligonine, 1952 m. įkurta Gargžduose, Žemaitės g. 20. Antrame pastato aukšte buvo 25 lovos – vaikų ir suaugusiųjų. Doviluose veikė gimdymo namai.
Geresnio darbo neieškojo
„Ligoninėje buvau jauniausia medicinos sesuo, – pasakojo E. Liutkienė. – Mane iš karto paskyrė budėti visą parą. Niekas nesupažindino su ligoniais ir jų ligomis – teko pačiai aiškintis. Kai kuo padėjo ir patarė sanitarės. Dirbome trys medicinos seselės – kas trečią parą, ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais.“
Pašnekovė prisiminė, kokiomis sąlygomis teko dirbti. Patalpose stūksojo krosnis, kurią malkomis kūreno sanitarės. Čia virė valgį ligoniams, šildė vandenį, o seselės virino švirkštus.
„Tuomet po vidurnakčio Gargžduose nebūdavo elektros – teko šviestis žvakėmis, lempomis, nes reikėjo ligoniams sušvirkšti antibiotikus, – gaivino prisiminimus buvusi medicinos sesuo. – Reikėjo atlikti kepenų, skrandžio tyrimus – zonduoti. Klaipėdoje buvo modernesnė ligoninė, bet man patiko šis darbas ir negalvojau, kad yra geresnių.“
Pasak E. Liutkienės, rajono ligoninė turėjo seną greitosios pagalbos automobilį, kuris galėjo bet kada kelyje sugesti. Tuomet iškvietimų buvo mažai – nei tiek automobilių, nei tiek avarijų buvo. Bet nebuvo telefono: norint pasiskambinti, reikėjo kreiptis į centrinį paštą, kad sujungtų su abonementu. Nelaimei atsitikus naktį, negalėjai iš viso pasiskambinti. Taigi sanitarė skubėdavo į namus kviesti vairuotoją ir gydytoją.
Pagimdė vežime
E. Liutkienė prisiminė, jog ligoninės vyriausiuoju gydytoju tuomet dirbo terapeutas Rimgaudas Leonavičius, o žmona – pediatre. „Pagimdžiusi 5 vaikus, ji buvo jautri gydytoja: atsitikus bėdai, bet kada galėjome ją pasikviesti į ligoninę“, – sakė pašnekovė. Iki šiol ji prisimena pediatrės žodžius: „Kai Elena budi, aš rami.“
Jaunai seselei visokių išbandymų teko patirti. Sykį atbėgo į ligoninės antrą aukštą persigandusi moteriškė, jog atvežta gimdyvė gimdo. „Išbėgau į gatvę, o ten vežime moteris, ir jau… pagimdžiusi. „Beliko nukirpti virkštelę. Parsinešiau kūdikį ligoninę, suvysčiau ir abu su mama išvežėme į Dovilų gimdymo skyrių“, – pasakojo E. Liutkienė.
O kartą greitoji į ligoninę atvežė mirusią moterį. „Paguldė koridoriuje. Ką daryti? Pasirodo, tai nusikaltimas buvęs“, – prisiminė pašnekovė.
E. Liutkienė pasakojo, jog 1968 m. ligoninė iš Žemaitės gatvės perkelta į kitas patalpas – buvusią kleboniją, kur buvo įsikūręs partijos komitetas. Šis gavo naujas patalpas – dabar čia veikia Muzikos mokykla. Tais metais išsiplėtė ir poliklinika – pradėjo dirbti nauji specialistai, kurių iki tol nebuvo – okulistas, stomatologai ir kiti. Tuomet E. Liutkienei pasiūlė poliklinikos vyr. sesers pareigas. „Sutikau padirbėti laikinai, nes nenorėjau vadovauti. Tačiau tai truko visą gyvenimą – dirbau iki 2000 m., – sakė pašnekovė. – Bet visą gyvenimą dirbau medicinos sesele, o ne slaugytoja.“ Ji neslėpė, jog iki šiol negalinti susitaikyti su pasikeitusiu savo specialybės pavadinimu: anuomet taip vadino sanitares. Jai skaudu ir dėl pokyčių ligoninėje.
E. Liutkienė pastebėjo, jog 2022 m. Gargždų ligoninė minės 70 metų sukaktį. „Kiek pastangų reikėjo, kol ji tapo tokia, kokia yra šiandien. Sukurtos sąlygos dirbti ir gydytis. Šiuolaikinė ligoninė reikalinga mūsų rajono žmonėms“, – įsitikinusi buvusi ilgametė medicinos sesuo.
Virginija LAPIENĖ
Asm. archyvo nuotr.
