Gimnazistai eina Ievos Simonaitytės erškėčiuotais takais
2017-ieji metai Lietuvoje paskelbti Ievos Simonaitytės – mūsų kraštietės, savamokslės rašytojos, Mažosios Lietuvos metraštininkės metais. Tam rašytojos vardo Priekulės gimnazija skiria ypatingą dėmesį, kviečia ir dar ne kartą kvies Klaipėdos rajono bendruomenę dalintis besiveržiančiomis idėjomis, mintimis, besitikinčiomis subręsti grūdu ir virsti duona mūsų visų dvasios puotai.
Patiktų ir įnoringajai rašytojai
Šįkart pagrindinis gimnazijos siekinys – sužinoti, suprasti, prisiminti, pajusti, pagerbti Ievą Simonaitytę taip, kaip būtų patikę pačiai rašytojai! O ji, ne paslaptis, buvo išdidi ir įnoringa. Tačiau pelnytai. Kokia galinga turėjo būti vidinė jėga, išplėšusi ją iš skurdo, ligos, tamsos ir pakylėjusi į lietuvių literatūros aukštumas! Bet ką apie tai žino šiandieninis mokinys, kurio atmintyje žiojėja duobės, ir kažin kada jas pajėgs užpildyti dešimtmečius klasikų sąskaita gerokai karpytos ir apkarpytos ugdymo programos, atsinaujinusios tik šiais mokslo metais?.. Tiek metų gyventa be Mažosios Lietuvos, be Viliaus Karaliaus, be Aukštujų Šimonių!..
Tad kas yra šiandien Ieva Simonaitytė jauno žmogaus pasaulėvokoje? Sunkiai perprantama mįslė? Didis talentas, neapsaugotas nuo charakterio keistenybių? Asmenybė, reikalaujanti savo asmens referavimo, paskendusi savyje ir abejinga aplinkiniam pasauliui? Gal vienišas balsas, aidintis tyruose? Ar talentas, gimstantis kas keli šimtai metų?
Ji buvo, yra ir bus Simonaitytė!
Ta mintis tiesiog užvaldė, virto leitmotyvu – pagrindine ašimi renginio, skirto iškilmingam Ievos Simonaitytės metų atidarymui bei 120-ųjų gimimo metinių minėjimui. Reikėjo, o ir norėjosi kažko ypatingai gražaus, tauraus, subtilaus ir santūraus, gal net kietoko ar griežtoko. Kitaip tariant, suteikiančio pažinimo džiaugsmą, atspindinčio keistą rašytojos charakterį ir tuo pat išdidžią bei spalvingą asmenybę. Ir dar… Kad turinys atlieptų formą, o žodis – vaizdą ir garsą.
Nelengva užduotis, kai gimnazijoje administracijos ir suburtos darbo grupės parengta ištisa galerija įdomių renginių iškilios lietuvininkų krašto rašytojos metams minėti, kai baiminiesi nenuvilti suteikto pasitikėjimo, o esi tik naujokė mokytoja, nepažįstanti nei kolegų, nei mokinių. Bet, kaip sakoma, kelią įveikia tas, kuris eina. Vienas iš svarbiausių privalumų – sutelktinis ir organizuotas darbas, bendramintiškumas ir suvokimas, jog laukiamas rezultatas – ne pastovus stebėjimas, o aktyvus veikimas. Visas idėjas beatodairiškai palaikė bei palankias galimybes jų įgyvendinimui sudarė gimnazijos direktorius Antanas Alčauskis, pavaduotojai ugdymui Robertas Gricenko bei Loreta Kaltauskienė, kurios vertingi pastebėjimai rado atbalsį sceniniame sprendime. Scenovaizdžio, mokyklos fojė puošybos idėjas meistriškai įgyvendino technologijų bei dailės mokytojai – Vaidas Bliūdžius, Raimonda Mickienė, Birutė Rudgalvienė, pavaduotojas ūkio reikalams Jonas Lipskas. Apšvietimo, įgarsinimo subtilybes patikėta narplioti teatro mokytojai Milgintai Palubinskaitei ir trečiokui gimnazistui Justui Spyčiui.
Patikėjo esantys kūrėjai
Pagaliau išstudijuota dokumentinė ir meninė medžiaga, o iš šio informacinio vandenyno atrinkta ir sukomponuota tik tai, kas tiksliausiai charakterizuoja didžiosios Ievos asmenybę, jos ryšį su gyvenimu, savo tauta. Ir atsirado gimnazistų savanorių, patikėjusių, kad niekas nedingsta, kas kartą perėjo per žmogaus sielą, kad ieškojimas ir kūryba – tai naujų, didesnių galimybių išžvalgymas, o atstovavimas savo gimnazijai – nauja patirtis ir pasitikėjimo savimi išbandymas. Tad meninės kompozicijos pagal rašytojos ankstyvosios kūrybos eilėraščio pavadinimą „Žemės takais, kur erškėčiais nusėta…“ fragmentai rikiavosi į vientisą scenarijų, turint mintyse jau konkrečius skaitovus – Urtę Lotužytę, Gitą Aleksėjūtę, Saulių Karpį, Agnę Grisaitytę, Godą Lotužaitę, Eglę Rezgytę, Aistę Černiauskaitę, Arvydą Abromą. Jaunieji kūrėjai, į savo sielos šaltinį tarsi sugėrę pirmaprades žinias apie kraštietę rašytoją, jos skvarbias mintis ir, atgaivindami jas emocingais vaizdiniais, ženklais, pakilia nuotaika, jaunatviškai, bet brandžiai palytėjo ne užmatomas nykstančio laiko erdves. Ir iš tiesų, palaiminta mintis, subrendusi dar ieškančioj jaunoj būty! Mėnesį trukusios įtemptos repeticijos išmokė džiaugtis mažais atradinimais ir patikėti esant kūrėjais, nes didesnę dalį mizanscenų kūrėme kartu, siūlydami savo variantus, pasitardami, vieni kitus pamokydami. Šiandien didelis džiaugsmas matyti, kaip bręsta šių jaunų žmonių, tik ką pradedančių suvokti savo vertę ir gyvenimo prasmę, sąmonė.
O kaip kalbėti apie Ievą Simonaitytę neliečiant konteksto? Neįsivaizduojama. Tad be autentiškų vaizdo, garso įrašų ir gyvybingų Klaipėdos krašto dainų bei giesmių čia neišsiversi. Muzikos ansamblis (Milėja Bičkaitytė, Urtė Lotužytė, Laura Truščinskaitė, Erika Surplytė, Kamilė Tizinauskaitė, Liucija Truščinskaitė,Vasarė Kučinskaitė, Brigita Šlyžaitytė, Gabrielė Grevytė, Ignas Kaltauskas), vadovaujamas muzikos mokytojos Jolantos Petraitienės, vingriomis melodijomis iliustravo sceninį žodį bei veiksmą. O šokis? Na, taip… Ugnis – apsivalymo ir atsinaujinimo, dvasinės jėgos simbolis, sietas su saule, šviesa ir širdimi – lengvo šokio ritmu įnešama keturių vaidilučių (trečiokės gimnazistės Elvita Liepytė, Aušra Katkutė, Reda Kloviškytė, Deimantė Zolotova), vadovė – šokio mokytoja Dalia Genčiuvienė. Gimnazistų žodis, šokis, daina – tarsi lengvas plevenimas paukščio, atklydusio iš užmaršties ir nurimusio dabarties mokyklinėj erdvėj…
Pasivaikščioję „Atminties sode“, įprasminančiame garbios rašytojos gyvenimo, asmenybės bei kūrybos ryškiausias detales ir fragmentus, pasidabinę raudonos rožės žiedu (autorė – gimnazijos virtuvės darbuotoja Janina Strockienė), širdin įsidedame Marijos Macijauskienės žodžius „Kiekvienas iš mūsų turime savąją Ievą Simonaitytę“.
xxx
Ir kaip gi kitaip? Juk Mažosios Lietuvos metraštininkė buvo įvairiaspalvė asmenybė, tvirtai stovėjusi, tebestovinti ir stovėsianti tarp savo nemirtingųjų určių ir vilių, savo kūryba pranokusi, kaip sakė rašytojos vardo premijos laureatė Jadvyga Surplienė, dar šimtmečius į priekį po jos gimsiančius. O mokykla yra pagrindinė šerdis, taip stipriai pulsuojanti vidine energija ir nuskaidrinanti į užmaršties bei nebylumo slenkstį besitrankančias mintis: „Ieva Simonaitytė dabartinio gyvenimo banalybės bei tuštybės fone yra nekintantis ir orus dydis“ (rašytojas Juozas Šikšnelis), gražus ir didingas paminklas mūsų vėjų nugairintam kraštui, jo istorijai ir kultūrai, savitiems ir išdidiems žmonėms.
Aurelija DAUGĖLIENĖ
Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, scenovaizdžio idėjos, kompozicijos scenarijaus autorė ir režisierė
