Gimtoji kalba – tautos atspindys

Man, kaip Lietuvos Respublikos pilietei, gimtoji kalba nuo mažumės atrodė labai natūralus dalykas. Beveik kiek­viena pasaulio šalis turi bei vartoja savo valstybinę kalbą, tad niekada nekilo mintis to per daug sureikšminti. Tik paaugusi supratau, kokia ypatinga ir svarbi yra mūsų kalba ir, jei mokėčiau visas pasaulio kalbas, lietuvių vis tiek būtų gražiausia.

Dauguma tai vadintų patriotizmu, tačiau žymus kunigas, humanistas Mikalojus Daukša kalbą įvardija kaip valstybės pamatą: „Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Kalba, mano nuomone, suteikia žmonėms balsą, nesvarbu, patriotai jie ar ne. Tą tikrąjį, tyrąjį gebėjimą bendrauti, kurti kartu. Gimtoji kalba vienija žmones, nesvarbu, kur jie bebūtų: čia, Gargžduose, ar kitame pasaulio gale.

Mes, jaunimas, nejaučiame tos grėsmės, kurią jautė mūsų tėvai ar seneliai. Tos baimės prarasti kalbą. Tos baimės laisvai reikšti mintis be gėdos ir paniekos jausmo, galbūt dėl to nesistengiame jos itin puoselėti. Ogi reikėtų. Gimtąją kalbą privalu mokėti. Man didelį įspūdį paliko vienas Gabijos Vitkevičiūtės straipsnis „Samdyk geriau rašančius“. Straipsnio autorė teigia, jog darbdaviai turėtų samdyti tik taisyklingai mintis raštu gebančius dėstyti asmenis, nesvarbu, kokios srities tai žmonės. Galiu interpretuoti, jog gimtąją kalbą gerbiantis, puoselėjantis žmogus dažniausiai yra daug kūrybiškesnis ir pranašesnis už tą, kuris vos savo vardą geba parašyti be klaidų.

Žmogus, vertinantis lietuvių kalbą, tausoja, aukština ir šalies tradicijas, o tai reiškia, jog asmenybei rūpi valstybės ateitis. Todėl toks žmogus atidžiai ir atsargiai žvelgs tiek į savo darbą, tiek į šalies gerovės išsaugojimą.

Manau, jog žmogus turi vertinti savąją kalbą, nes tai jo palikimas kitoms kartoms. Jei neturėtume išlikusių apysakų, eilėraščių, poemų, tikriausiai nė nenutuoktume apie lietuvių kalbos svarbą praeityje, nes neturėtume pavyzdžio ir nostalgijos jausmo.

Lietuvių kalba, nors ir yra viena sunkiausių pasaulyje, taip pat yra ir viena gražiausių – tai įrodymas, jog lietuviai ne veltui gynė ir kovojo už lietuvybę – mūsų tautos atspindį. O jis išties įstabus. Tad ugdykime meilę Lietuvai ir gimtajai kalbai, nes kalba nemiršta tol, kol yra ją gerbiančių ir saugančių.

Gabrielė ČIUNKAITĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Nesudievinę ir nenukryžiuosim

Sodai žydi kaip išprotėję. Kaštonų žvakės stiebiasi tik…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas