Girkališkė į šventę atėjo su Cibute

Girkališkės E. Judeikienės Cibutė visiems kėlė geras emocijas.

Elytė Judeikienė nepraleidžia Girkalių bendruomenės renginių, bet šiemet į Onines ją pakvietė kartu su ožkele Cibute. Šventės rengėjai nepamiršo seno posakio: šventa Ona – duonos ponia, šventa Ona duoda pieną po uzboną. Taigi raguotoji tapo svarbiu šventės akcentu, traukiančiu vaikų ir suaugusiųjų dėmesį.

Pirmą kartą girkališkė E. Judeikienė šventėje dalyvavo su savo augintine Cibute. „Iki šiol nebuvo progos“, – juokėsi ji.

Kaspinėliais papuošta Elytės numylėtinė iš pradžių dairėsi triukšmingoje šventės aplinkoje, o po to įniko į vaikų siūlomas vaišes. Kramsnojo jas nekreipdama dėmesio į tai, kas vyko aplinkui. „Mano ožkelė kultūringa“, – juokavo girkališkė.

Nuo Cibutės nesitraukė vaikai – norėjo ne tik paglostyti, bet ir nusifotografuoti. Ypač susidomėjo, kai Elytė pradėjo melžti. Kažkas panoro pabandyti, bet nepavyko. Ogi ožkos pieną skanavusieji džiaugėsi, kad jis gardus, ir visą išgėrė. „Sako, jog ožkos pienas neskanus, bet mano ožkos – tikrai gardus, – patikino Cibutės šeimininkė. – Kažkas iš dalyvių pastebėjo, kad jo sudėtis panaši į motinos pieno.“

Prieš porą metų vardadienio proga dovanų gavusi šią ožkelę Elytė džiaugiasi ja. Bet prisiminė, jog kažkas juokėsi, kad ožka – nusigyvenimo ženklas. „Tegul galvoja kas ką nori, o aš širdyje jaučiuosi ponia, – patikino Elytė, šilto ir šalto mačiusi gyvenime, buvusi smulkioji ūkininkė. – Gyvulius reikia mylėti netgi iš jų naudos negaunant. Koks svarbus žmogui jų prieraišumas. Aš myliu žemę ir gyvulius – užtenka rankas sukišti į žemę – siela atsigauna.“ Ir pridūrė, kad turime mylėti gyvūnus net ir naudos iš jų neturėdami.

O Cibutė ne tik meili, draugiška, bet ir kasdien po pusantro litro pieno duoda. „Kol neturėjau ožkos, nebuvau ragavusi nei pieno, nei jo produktų, – prisipažino Elytė. – Pirmą kartą pamelžusi išgėriau puodelį, ir dabar visą laiką geriu. Iš likusio pieno gaminu sūrį, į šventę jo atsinešiau.“

Cibutė nėra užsispyrusi, bet pamelžti ją gali tik šeimininkė. Tai problema, dėl kurios Elytė norėtų savo meiliąją augintinę padovanoti, nors ir labai gaila su ja skirtis.

Virginija LAPIENĖ

Arūno BALSIO nuotr.


Taip pat skaitykite:

Neįgaliųjų integracija: siekis – kuo daugiau paslaugų
A. Balnionienė: rajono verslininkams – pagalba žengiant į elektroninę erdvę
Skelbiamas konkursas UAB „Klaipėdos rajono energija“ direktoriaus pareigoms
Darželių stygius atveria kelią investuotojams
Mokyklos reorganizavimas nuliūdino judrėniškius
Testai imami nušiurusioje palapinėje
Klestintys Agluonėnai – savojo krašto puoselėtojai
„Pigu.lt“ parduotuvė – Klaipėdos „Molo“ prekybos centre
Dainos vakaras Lapiuose išsilies į festivalį
Ori senatvė „Senjorų dvare“ ne visiems pasiekiama

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Urmu!

Svieto pabaiga. Taip sakydavo ir…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook