Gyvenimas yra giesmė

Gyvenimas – tai giesmė, kurią mes patys giedame. Vieni – išdidžiai, griausmingai, kiti – paprastai ir santūriai. Tačiau visada atsiranda viena priežastis, dėl kurios viskas sugriūva. Mes negalime savo gyvenimo giesmės giedoti netobulėdami. Šiomis dienomis neišsilavinęs ir neišprusęs žmogus lieka niekam nereikalingas, dirba už minimalų atlyginimą, yra neapsiskaitęs, todėl pokalbis su tokiu žmogumi būna neįdomus.

Tobulėjimas – labai svarbus mūsų visų gyvenimuose. Šį procesą pradedame nuo pat gimimo. Išmokstame tarti pirmus žodžius, žengiame pirmus savarankiškus žingsnius. Iki tam tikro momento tobulėjame, o vėliau vieni tobulėja toliau ir į viską gilinasi, o kitiems tobulėjimas lyg ir sustoja. Jie nieko nebenori. Visuomenėje yra ir labai išsilavinusių žmonių, ir tokių, kurių net nežinome, kaip įvardinti. Mokyklose jau nuskambėjo šimtadieniai. Tarp abiturientų pastebėjau, kad dauguma jau yra nusprendę, kur studijuos toliau. Jie tobulės savo pasirinktoje srityje. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie jau gailisi ir keikia save, kad nesimokė, nes supranta, jog neįstos į savo norimą specialybę. Jiems telieka tik keli pasirinkimai, t. y. kolegijos arba profesinės mokyklos.

Garsus filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas Vilhelmas Storostas-Vydūnas yra pacitavęs: „Mokytojo uždavinys – kiekvienos tautos vaiką padaryti gyvybės veiksniu, kūrybos tarnu.“ Mano nuomone, mes turime stengtis siekti žinių kiekvieną dieną ne tik mokykloje, bet ir lankyti kuo daugiau popamokinių užsiėmimų. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti: jau septintus metus groju gitara. Groju savo noru, niekas nevertė. Man nebuvo svarbu pažymiai ar namų darbai, savo noru išmokau groti ir pats tobulėjau. Garsus Lietuvos muzikantas V. Stakėnas man yra pasakęs: „Muzikoje tobulėjimui ribų nėra, o kiek tu patobulėsi, tai bus tavo pasirinkimas.“

Labai gerbiu tuos žmones, kurie kažkuo domisi, kurie lanko daug būrelių, o ne šlaistosi gatvėse. Kad ir kaip jiems nesisektų mokslai, jie, užsiimdami sau mėgstama veikla, tobulėja žaibiškai greitai. Na, kad ir tie jaunuoliai, kurie didelį dėmesį skiria kompiuteriniams žaidimas. Jie gi tobulėja savo srityje, pasiekia tam tikrų rezultatų savo pasaulyje. Tačiau kai kurie žmonės su kompiuteriu taip ir pražais visą savo gyvenimą ir nieko nepasieks.

Norėčiau dar pacituoti vieną Vydūno frazę: „Daina, paprasta kaip lakštingalos giesmė, natūrali kaip gėlės kvepėjimas, mąsli ir jausminga, daina tyloje išskleisdavo savo sielą, jaudindavo vaikų širdis. Ji stebėtinai dera prie viso Tėvynės gyvenimo skambėjimo.“ Koks įvaizdis tiek mūsų, tiek šalies, kurioje gyvename, formuojasi, kai žiūrime į neišsilavinusius žmones? O kai matome išsilavinusius, protingus, sumanius žmones, visada norime su tokiais pabendrauti ir net šiek tiek bijome, ar mes nepasirodysime prieš juos kvaili?

Taigi, ar mūsų gyvenimas yra giesmė, kurią galime išdidžiai giedoti? Ar vis dėlto nebūtų tos giesmės, jei mes netobulėtume? Pagalvokime, kiek mes esame reikalingi visuomenėje, kaip į mus žiūri ir kaip mes patys elgiamės? Kuo daugiau esame ne materialiai, o protu ir dvasia turtingi, tuo mes patys gyvename laimingiau ir visuomenė į mus žiūri kitaip. Tie, kuriems literatūra, išsilavinimas bei kultūros pažinimas yra svetima, ir liks visada tokios žemumos, su kuriomis bus neįdomu bendrauti.

Šarūnas BARTKEVIČIUS

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokinys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių