Gyvenimo eksperimentuose – jautrumas

Pastaruoju metu visuomenėje pasigirsta balsų dėl perdėto jautrumo gyvajai gamtai. Tempiamės namo pasiklydusį žvėrelio jauniklį, nors gamtininkai už tai bara. Nepraslysta pro akis beglobis šunelis ar kačiukas – savo globa ir rūpesčiu stengiamės juos sušildyti.

Šiemet paskelbus, jog didelės dalies iš 2 proc. gyventojų sumokamų pajamų mokesčių, skirtų geranoriškai paremti visuomeninių organizacijų veiklą, sulaukė keturios šalies gyvūnų globos organizacijos, visuomenė reagavo nevienareikšmiškai. Vienoje televizijos laidoje buvo replikuota, kad dabar daugiau dėmesio gyvūnams nei žmonėms, kurie jais rūpinasi.

Jautrumas ir gailestingumas – didžiausios žmonijos vertybės. Bet ar iš tiesų mes jautrūs šalia esančiajam? O gal tik deklaruojame ir demonstruojame jautrumą? Ar net blogiau: tariamas jautrumas ir gailestingumas – tik priedanga savanaudiškiems tikslams?

Atrodytų kilnus ūkininko poelgis: priglaudžia benamį – galimai ne kartą teistą, piktnaudžiaujantį alkoholiu. Bet… apgyvendina jį ūkiniame pastate įrengtoje patalpoje su betoninėmis grindimis, primityvia moline krosnimi. Nei nusiprausti, nei kur gamtinius reikalus atlikti. Žinoma, ir tokią pastogę reikia užsidirbti – benamis, anot ūkininko, nei brolis, nei sūnus, kad jį išlaikytų. Šeimininko, laikančio apie 100 galvijų, ūkyje darbo – į valias. Betgi už jį turi būti mokamas atlyginimas, minimalus ar šiek tiek didesnis. Juk ne vergovinėje santvarkoje gyvename ir ne vergai esame, kad už pastogę ir valgį dirbtume. Bet ūkininkas su benamiu „pijoku“ nesudaręs darbo sutarties, valstybei nemoka mokesčių. Kiek duoda „į rankas“, niekas nenustatė. Galima spėti, kad pagrindinė „alga“ – alkoholis, nes policijos pareigūnai šio ūkininko troboje aptiko 5 litrus „skysčio, turinčio naminės kvapą“. Ir ūkininkas prasitarė: „Atsivežiau darbininkams.“

Jeigu tikėti laiško „Bangos“ redakcijai autoriumi, šis žemvaldys susižeidusiam savo įnamiui nekvietė mediko, teigdamas, kad šis ir valgio nevertas, nes negali dirbti. „Vežkitės jį – mums nereikalingas“, – ūkininko žmona rėžė „Bangos“ korespondentei, su pareigūnais tikrinusiai skundą.

Negalėtum patikėti, kad laisvoje demokratinėje šalyje, kur Konstitucija saugo žmogaus teises, tokios vergystės esama. Žinoma, žmogus pats renkasi, kaip gyventi. Bet gyvenimo užribyje atsidūrusiam, priklausomybės liga sergančiam reikėtų padėti pakilti, o ne naudotis juo, gramzdinant vis giliau.

„Bangos“ skaitytojas, važiuodamas Gargžduose, Klaipėdos gatve, V. Gaigalaičio globos namų link, atsidūrė lėtai judančioje automobilių kolonoje. Eismas buvo sulėtėjęs dėl kliūties: ant kelio ašinės linijos gulėjo žmogus. Keli ratuotieji jį atsargiai apvažiavo ir nurūko – nejaugi gaiš laiką… Visgi apsaugos tarnybos automobilis sustojo ir išlipęs uniformuotas apsaugininkas priėjo prie gulinčiojo. Padėjęs atsistoti moteriai, matyt, suprato, kad ši iš girtumo atsigulė vidury kelio, apsaugininkas nuvedė į šalikelę ir palydėjo iki pėsčiųjų tako. Tai ne socialinis eksperimentas – gyvenimas pateikia situacijas, patikrindamas mūsų jautrumą, gailestingumą.

Kita vertus, ne visuomet gali rodyti savo dėmesį ir jautrumą. Viename prekybos centre prie kasos pastebėjau garbaus amžiaus moterį, pirkusią daug prekių, bet jai sunkiai sekėsi jas krautis. Tačiau kai paėmusi kelis kilogramus apelsinų norėjau įdėti į jos maišelį, moteriškė piktai paklausė: „Ką tai reiškia?“ Kasininkė supratingai šyptelėjo: „Nori jums padėti.“

Motinos dienos išvakarėse uostamiesčio „Akropolyje“ teko matyti, kaip nuošalėje stovėjusią pagyvenusią liūdną moterį pro šalį ėjusi jaunutė mergina pabučiavo, įteikė rožę ir nuskubėjo. Iš nuostabos apdovanotoji net ložtelėjo. Aplinkiniai šypsojosi. Dar vienas gyvenimo eksperimentas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių