Į aikštę – kovoti už save, komandą ir klubo vardą

„Bangos“ merginų komandai futbolas – daugiau nei žaidimas

Futbolas – žaidimas, kuriuo gyvena, kvėpuoja ir visa širdimi jam atsiduoda ne tik mūsų miesto vyrai, įvairaus amžiaus jaunuoliai, bet ir merginos. Gargždų „Bangos“ merginų komanda jau ketvirtus metus varžosi Lietuvos aukščiausioje moterų lygoje ir net du kartus spindėjo bronzos medaliais. Kodėl gi merginos pasirinko būtent šią sporto šaką? Kuo ji tokia ypatinga? Šias mįsles padės mums įminti ilgametės komandos žaidėjos Monika Grikšaitė, Ema Buivydaitė ir Viltė Jurgaitytė.

Pirmieji žingsniai – atsitiktinumas

Kiekvieno sportininko pasirinkimo kelias būna labai įvairus, tačiau pirmoji meilė futbolui dažnai užsimezga panašiomis aplinkybėmis – vaikystėje žaidžiant gatvėse ar kiemuose. Ne išimtis ir mūsų klubo merginos. M. Grikšaitė teigė, jog būdama visai maža mergaitė, vaikščiodavo per „Obelėlės“ sodų kiemus ir stebėdavo, kaip vaikai žaidžia futbolą. „Pradėjau su berniukais žaisti kieme. Vėliau jie mane atvedė į pirmą treniruotę. Taip ir prasidėjo mano kelionė...“ – pasakojo pašnekovė. Komandos saugė E. Buivydaitė prisimena, jog prieš pradėdama žaisti futbolą ji lankė šokius. „Turbūt todėl aplinkiniams ir šeimos nariams atrodė keista ir net juokinga, kad sugalvojau taip kardinaliai pakeisti sporto šaką“, – šypsenos neslėpė žaidėja. Metusi šokius ji mąstė, kur dar galėtų save išmėginti. Jaunuolės brolis tuo metu žaidė fubolą, tad pasiūlė ir jai. „Abejodama nuėjau į pirmą treniruotę, tačiau nuo tos dienos iki pat šiol laukiu rytojaus treniruotės“, – teigia sportininkė. V. Jurgaitytė nuo mažens buvo labai sportiška ir aktyviai atstovaudavo savo mokyklai sportinėse varžybose. Šeštoje klasėje jos kūno kultūros mokytojas pasiūlė dalyvauti tarpmokyklinėse futbolo varžybose ir ji, žinoma, sutiko. „Norėjau save išbandyti kitur ir pamačiau, kad visai neblogai sekasi. Taip atsirado stipri meilė ir aistra futbolui, tad nusprendžiau siekti futbolininkės karjeros“, – entuziaztingai teigė perspektyvi „Bangos“ merginų vartininkė. Ji siekdama savo svajonės jau metus mokosi ir treniruojasi Vilniaus sporto akademijoje, kartu su kitomis futbolui pasišventusiomis merginomis iš visos Lietuvos.

Tėvų šokas ir palaikymas

Gimdytojų pritarimas ir visokeriopas palaikymas vaikus lydi visur ir visada. Tačiau nenuostabu, jog juos ištinka nemenkas šokas sužinojus apie dukters norą žaisti futbolą. „Tėvai ir aplinkiniai netikėjo ir kreivai žiūrėjo į merginų ar moterų futbolą. Tuo metu ši sporto šaka moterims buvo visiškai nepopuliari ir galbūt daugumai dar net negirdėta“, – pasakojo Ema. Na, o Viltei teko ir ašarą išlieti, nes pykčių su mama tikrai netrūko. „Ji nebuvo patenkinta ir kartodavo, jog tai ne mergaičių sportas – bus daug traumų, mėlynių. Nuolat klausdavo, kaip dėvėsiu sukneles su tokiom kojom?“ – juokdamasi prisiminė mergina. Galiausiai mama suprato, kad jokie įkalbinėjimai dukters nesustabdys siekti savo tikslo, tad jai neliko nieko kito, kaip tapti didžiausia Viltės gerbėja ir ją palaikyti. Komandos kapitonės Monikos kelias šio sporto link buvo kiek lengvesnis nei kitų merginų – jos tėvai nė kiek neabėjojo dukters pasirinkimu ir nuo pat pradžių ją palaikė matydami jos aistrą ir norą. „Visi mano artimieji yra labai palaikantys ir dėl daugelių pasiekimų galiu dėkoti jiems“, – džiaugiasi sportininkė.

Tai tik kamuolio spardymas?

Natūralu, kad žmonių nuomonės apie futbolo gali labai skirtis. Vieni jį laiko elegantišku žaidimu, reikalaujančiu protinių gabumų, o kiti linkę manyti, jog tai žiaurus, agresyvus žaidimas, kurio metu dvidešimt dvi „avys“ gano vieną kamuolį. Vis dėlto tam tikrai nepritaria „Bangos“ merginų kapitonė Monika. Jos nuomone, futbolas nėra vien kamuolio spardymas. „Tai atradimas savęs ir savo poreikių, noras tobulėti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, gebėjimas bendradarbiauti didesnėse grupėse, išsakyti nuomonę ir ją argumentuoti, plėsti pažinčių ratą“, – teigė Monika. Jai pritarė ir vartininkė Viltė. „Žaisdama futbolą išmokau svarbią pamoką, kuri padeda man ir gyvenime – niekada nepasiduoti, nes kai labai kažko trokšti – viskas yra įmanoma“, – neslėpė mergina.

Traumos įveikiamos atkaklumu

Trauma – žodis, kurio nė vienas atletas nenori išgirsti, juolab patirti. Jos ne tik neretai sugriauna žaidėjų karjeras, priverčia juos praleisti svarbias varžybas ar sezonus, bet kartu ir meta sunkų psichologinį išbandymą. Patyręs traumą sportininkas arba pasiduoda ir atsisako treniruotis, arba priešingai – dar labiau pamilsta šią veiklą ir tampa stipresnis nei buvo anksčiau. Visos trys merginos su nuoskauda pripažįsta, jog traumų teko patirti kiekvienai ir ne vieną. „Tai mūsų neišgąsdina, nes meilė futbolui įveikia bet kokius sunkumus ar kliūtis“, – teigia Viltė. Rimčiausią fizinį ir psichologinį išbandymą Monikai teko išgyventi po baisios nugaros traumos. Varžybų metu ant kamuolio nukritusi mergina ne tik nebegalėjo ilgą laiką žaisti futbolo, bet kartu net paprasčiausias vaikščiojimas tapo sunkiu išbandymu. Dabar mergina jau seniai atsigavusi ir laksto futbolo aikštelėje, tačiau neslepia, jog iki šiol jaučia traumos padarinius. „Atsistoti ant kojų fiziškai man padėjo ne tik gydytojai, bet ir komanda, treneriai bei, žinoma, nesuvaldomas noras žaisti ir vėl vesti komandą i priekį. Noras daryti tai, ką myliu ir kas mane daro laimingą, buvo pagrindinis motyvacijos šaltinis“,­ – teigė komandos kapitonė. Ema visai neseniai „išsilaižiusi žaizdas“ po paskutinės traumos – raiščių plyšimo: „Manau, sužalojimai, kaip bebūtų, yra šio sporto dalis. Visos praeitos traumos ir noras grįžti po jų tik įrodo, kaip labai man patinka tai, ką darau.“

Miesto tradicija skatina

Išgirdusios klausimą, kodėl tiek daug mergaičių pasirenka būtent šį sportą, merginos ilgai negalvojusios vieningai atsakė, jog Gargždai – futbolo miestas! Visi čia tarsi gyvena ir kvėpuoja futbolu. „Man labai smagu matyti, kai po pamokų kone kas antras mokyklinukas žygiuoja su „Bangos“ apranga ar kuprine į treniruotę“, – šypteli Ema. Ji mano, jog komandų pasiekimai, aplinkinių ir sirgalių palaikymas, „Bangos“ veiklos mokyklose ir tokie renginiai kaip „Lady goals“ leidžia mergaitėms susipažinti su futbolu bei skatina prisijungti prie gausios „Bangos“ šeimos. Monika priduria, jog merginoms yra sudarytos puikios sąlygos sportuoti, paskirti kompetetingi treneriai, todėl jų noras žaisti ne tik neišblėsta, bet tampa tik dar stipresnis.

Ir komanda, ir šeima

Kiekviena komanda yra savaip ypatinga – turi savas tradicijas, istoriją, vyraujančią atmosferą bei tarpusavio ryšį. „Bangos“ merginos nė kiek neabejodamos savo ekipą drąsiai vadina geriausia ir išsiskiriančia iš kitų. „Nors tarp šių futbolisčių esu dar neseniai, tačiau galiu drąsiai pasakyti, jog esame didelė šeima, siekianti bendro tikslo ir kovojanti viena už kitą“, – neabejojo Ema. „Aš su savo komanda nebijočiau net į karą eiti, nes jau ne vieną mūšį aikštėje esame kartu laimėjusios“, – pasididžiavimo neslėpė kapitonė Monika. „Tarp mūsų daug jaunų, bet entuziastingų merginų, kurios eina į aikštę kovoti už save, komandą ir klubo vardą“, – priduria sportininkė. Toks klubo merginų ryžtas, atsidavimas šiam sportui ir nenuvaldomas noras įrodyti, ko yra vertos, tampa pavyzdžiu ne tik kitoms Lietuvos komandoms, bet ir mūsų miesto gyventojams bei sirgaliams. Stebėdami šias merginas aikštelėje ir už jos ribų, galime suvokti, kad futbolistes sieja ypatingas ryšys – jos būdamos kartu ne tik daug kvailioja ir pokštauja, bet taip pat viena kitą įkvepia, iškilus bėdai ištiesia pagalbos ranką ir besąlygiškai palaiko. O argi tai nėra tikros šeimos apibūdinimas?

Laura UBARTAITĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Svetimų šiukšlių nebūna

Norėjosi ilgiau pabūti rudens…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar norėtumėte gyventi iki 100 metų?