Į šeimos kapą – be pačios šeimos sutikimo?
Kartais artimų giminių priešprieša, nesutarimas gyvenime persikelia ir į kapines. Nepasidalijama kapavietėmis, ginčijamasi dėl jų tvarkymo, paminklinių užrašų. Žinome įvairių istorijų, tačiau tokio atvejo, kuris ką tik nutiko Gargždų miesto (Laugalių) kapinėse, dar neteko girdėti.
Buvo dviejų brolių žmona
Į redakciją užsukusi vieno Klaipėdos rajono kaimo gyventoja I. Š., nenorėjusi skelbti savo pavardės, papasakojo neįtikėtiną istoriją. „1988 m. avarijoje žuvo mano vyras A. Š., likau viena su dviem mažomis dukrelėmis. Pati palaidojau vyrą, pastačiau kuklų paminklėlį su užrašu, kad liūdi žmona ir dukros, nes nei uošviai, nei vyro broliai, kurių buvo dar keturi, lėšų laidojimui neskyrė. Turiu vyro mirties liudijimą, kitus dokumentus. Prieš 8 metus savo šeimos kapą su vaikais dar papildomai tvarkėme – atnaujinome pamatus, užpylėme skaldos, kad būtų lengviau prižiūrėti“, – pasakojo I. Š.
Kai tapo našle, šios moters tolimesnis gyvenimas susiklostė taip, jog ji ištekėjo už velionio vyro brolio V. Š. Su juo išgyveno 16 metų, susilaukė sūnaus. Tačiau laimės antroje šeimoje moteris nerado, ir gyvenimas auginant jau tris vaikus, kaip tikėjosi, nepalengvėjo. Anot jos, vyras piktnaudžiavo alkoholiu, niekur nedirbo, smurtavo šeimoje. Su vyru prieš 9 metus išsiskyrusi I. Š. tiek pat laiko su juo nebendravo, nepalaikė ryšio ir su jo šeima: tėvais, buvusiais savo uošviais bei vyro broliais. „Tėvai pyko, kad skiriantis esą jis negavo jokio turto. Tačiau mes susitarėme, jog vyro turto dalis atiteks sūnui, ir už tai jam nereikės mokėti alimentų, nes niekur nedirbo. Su vaikais buvęs vyras nepalaikė ryšio“, – pasakojo I. Š.
Apie mirtį nepranešė
Bėgant laikui, mirė I. Š. anyta – į laidotuves buvusi marti nebuvo kviesta, nuvažiavo tik anūkai. Anyta amžinojo poilsio atgulė į vieną kapą su anksčiau mirusiu ir jame palaidotu dar vienu sūnumi Z. Š.
„Staiga man paskambino buvusi kaimynė ir sako: „Ar žinai, kad tavo buvęs vyras išėjo iš gyvenimo savo noru?“ Labai nustebau, nes nei man, nei vaikams niekas iš vyro giminių apie tai nepranešė. Net sūnus negavo jokios žinios apie tėvo mirtį. Pradėjome domėtis, o kur jis palaidotas? Svarstėme, kad greičiausiai V. Š. palaidotas šalia mirusios mamos ir kito brolio – jų bendrame šeimos kape. Tačiau su dukra praėjusį savaitgalį nuvykusios į Laugalių kapines prie jos tėvo ir mano pirmojo vyro, mūsų šeimyninio kapo, patyrėme šoką – pamatėme šviežiai supiltą kapo kauburėlį be jokios lentelės su pavarde, kieno tai kapas. Iš kapinių sargės sužinojome, kad čia palaidotas V. Š.
„Sakiau, ką jūs padarėte, jis turėjo būti palaidotas prie brolio, bet ne prie to. Atėmėte iš manęs šeimos kapą, kurį aš prižiūriu beveik 30 metų. Vaikai pritrenkti – į šeimos kapą palaidotas žmogus, nuo kurio jie tiek daug gyvenime prisikentėjo“, – pasakojo I. Š. Kapinių sargė esą palinkėjusi labiau bendrauti su giminėmis, tada ir tokių nesusipratimų nebūtų.
Rašė paaiškinimus
Pirmadienį I. Š. ėmė ieškoti, kas ir kodėl leido jos šeimos kape Laugalių kapinėse palaidoti buvusį vyrą V. Š. Ji kreipėsi į Gargždų seniūną Saulių Bakšinskį, taip pat į Savivaldybės administracijos direktorių Sigitą Karbauską.
Seniūnijai kapų prižiūrėtoja Violeta Kryževičienė savo pasiaiškinime parašė, jog liepos 25 d. pas ją atėję tėvas ir sūnus A. Š. dėl sūnaus ir brolio V. Š. palaidojimo. Jie pateikė mirties liudijimo kopiją ir prašymą, kuriame buvo nurodyta, jog laidos savo šeimos kape, kuriame jau yra palaidotas kitas sūnus – A. Š.
„Aš matydavau, kad tėvas prižiūri tą kapavietę, todėl nekilo jokių abejonių, kad tame kape tėvas palaidotų ir antrąjį savo sūnų“, – įvykio aplinkybes paaiškinime dėstė kapinių prižiūrėtoja. Velionio tėvas, garbaus amžiaus A. Š., pateikė savo versiją. Anot jo, 1988 m. žuvus sūnui A. Š., tėvai jį laidojo kartu su marčia, laidotuvių ir paminklo pastatymo išlaidas esą dalijosi per pusę. Kapą tėvas prižiūrėjęs, nes buvusi marti atvažiuodavusi retai. Šią vasarą mirusį dar vieną sūnų V. Š. nuspręsta laidoti šalia brolio, nes tai esąs tėvo šeimos kapas.
I. Š. su tokia buvusio uošvio versija nesutinka: „Jei laidojome ir paminklą statėme per pusę, tada ir aš turiu teisę į šį kapą. Tačiau niekas nesivargino man pranešti, suderinti tokį dalyką. Manau, tai yra tos giminės kerštas. Dabar turbūt turėsime eiti į teismą, kad V. Š. palaikai iš to kapo būtų iškeldinti. Labiausiai su vaikais bijome, kad nesugalvotų ant paminklo jo pavardės iškalti“, – pasakojo I. Š.
Įrašai neišliko
Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2012 m. yra patvirtinusi Žmonių palaikų laidojimo, kapinių tvarkymo bei lankymo taisykles rajono kapinėse. Pagal šias taisykles kapavietėje ar kolumbariumo nišoje laidoti kitų asmenų palaikus leidžiama tik esant rašytiniam atsakingo už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmens sutikimui.
Tačiau I. Š. atveju koją pakišo laikas – pasak Gargždų seniūno Sauliaus Bakšinskio, kapaviečių registracijos žurnalas seniūnijoje pildomas tik nuo 1991 metų.
„Išties tai nestandartinė situacija, nėra nieko panašaus buvę. Kasmet Gargžduose per abejas kapines turime per 300 palaidojimų, trečdalis jų – į jau esančias šeimos kapavietes. Suprantu abi puses, tai labiau moraliniai, šeimyniniai reikalai, pasitarti tarpusavyje, manau, tikrai reikėjo. Ar gali kilti kokių abejonių seniūnijos darbuotojams, kai ateina tėvas su sūnumi prašyti leidimo palaidoti kitą savo sūnų? Juk laidoja patys artimiausieji. Šiuo atveju ir patikrinti negalėjome, kas atsakingas už tą kapą, nes neišlikę įrašai“, – teigė S. Bakšinskis.
Skundą dėl savavališko kapavietės užėmimo tirianti Savivaldybės Komunalinio ūkio ir aplinkosaugos skyriaus vedėja Rasa Bakaitienė taip pat pripažino, jog I. Š. situacija esanti išties nestandartinė. „Negalima teigti, kad seniūnijos darbuotojai padarė pažeidimą, nes nėra išlikę įrašų – kreipėmės ir į Klaipėdos apskrities archyvą – nieko nerado. Tai senas kapas, gal tik su liudininkų pagalba galima kažką įrodyti. Toliau bandysime ieškoti kapaviečių registracijos duomenų iki 1991 metų. Gaila ir vienos, ir kitos pusės giminaičių, kuriems nepavyksta tarpusavyje susitarti, nes eiti teisminiu keliu ne visada yra geriausia išeitis iš susiklosčiusios situacijos. Čia, ko gero, pamoka visiems, kaip gyvenime gali būti“, – sakė R. Bakaitienė.
