Ir vis tiek ji brangi

Šimtmečio kūriniu Lietuvos televizijos žiūrovai baigiantis metams išrinko Merūno Vitulskio atliekamą dainą „Lietuva brangi“, kuriai žodžius parašė poetas Maironis, o muziką – Juozas Naujalis. Jokios politinės peripetijos, ekonomikos nuosmukiai, tūkstantiniai emigracijos srautai, vietos valdžios klejonės neišdauš iš žmonių širdies meilės savajai Lietuvai. Nepaisant net neišsipildžiusių lūkesčių ji visiems mums vis tiek brangi.

Per praėjusius metus Lietuvoje sklido ir gerų, ir blogų žinių. Dažnai girdime, kad šalis sulaukia naujų investicijų, kad ateina užsienio bendrovės, kuriamos naujos įmonės. Statistikos duomenimis, ekonomika, o drauge ir vidutinis darbo užmokestis, auga. Kita vertus, matome, kad dar labiau didėja pajamų nelygybė, gilėja demografinė duobė, daugelio žmonių savijauta niūri. Jaučiamas nusivylimas valdžios institucijomis.

Gruodžio pradžioje sukako metai, kai dirba S. Skvernelio vadovaujama Vyriausybė. Naujausi tyrimai rodo, kad per tuos metus nepalankiai vertinančiųjų premjerą padaugėjo kone 3 kartus. 2016 m. tokių buvo 8,7 proc., o šiemet – 25,5.

Tiesa, gyventojai ir toliau mano, kad jis labiausiai tinkamas užimti ministro pirmininko postą. Prieš metus formuojant vyriausybę, pabrėžta, kad ji bus profesionalų. Šiandien premjeras sako nieko blogo nematantis, kad apie kai kuriuos ministrus gyventojai net nėra girdėję. Pasak S. Skvernelio, nieko tokio, tai – ne žvaigždžių vyriausybė. Ir esą gyventojai iš Vyriausybės tikisi darbų, o ne šou.

Prieš metus premjeras S. Skvernelis, pristatydamas valstiečių žaliųjų ir socialdemokratų vyriausybės programą, žadėjo per pusmetį parengti visiškai kitokį socialinį modelį ir Darbo kodeksą, o viešojo sektoriaus pertvarkos imtis nedelsiant. Deja, Darbo kodeksas išėjo toks sujauktas, kad jo straipsniuose net velnias koją gali nusisukti. Nepatenkinti juo nei darbdaviai, nei darbuotojai. Valstybės tarnybos įstatymas ir kitos su juo susijusios pataisos dar tik kitiems metams dėliojamos ant popieriaus.

Pakiliai prieš metus kalbėta apie mokesčių sistemos reformą, užsiminta apie galimybę įvesti progresinius mokesčius, atsisakyti socialiai neteisingų mokesčių lengvatų, tačiau esminė mokesčių reforma vėl nukelta į ateinančius metus.

Septynioliktoji šalies Vyriausybė visą dėmesį sutelkė į pažadą mažinti skurdą: šiemet du kartus didintos pensijos maždaug 33 eurais, kitąmet jos turėtų dar didėti 7 proc. Dirbantiesiems neapmokestinamasis pajamų dydis pakilo iki 310 eurų, kitąmet pasieks 380 eurų. Po Naujųjų iki 400 eurų išaugs minimali mėnesio alga. Nuo ateinančių metų įvedami vadinamieji vaiko pinigai. 30 eurų galės gauti visi tėvai, auginantys vaikus iki 18 metų arba studijuojančius – iki 21 metų, nepriklausomai nuo pajamų. Šiais pokyčiais Vyriausybė galės rašyti pliusą ties pažadais rūpintis šeimų gerove.

Mūsų vietos valdžia taip pat ateičiai yra prikūrusi įvairiausių planų: už milijonų milijonus pastatyti daugiafunkcį sporto centrą, gal net naują Savivaldybės pastatą, viliamasi didelių investicijų antplūdžio. Ką gali žinoti – gal viskas ir išsipildys – juk dabar jau varomoji jėga yra nenumaldomai artėjantys savivaldos rinkimai.

Baigiantis šiems metams, atrodo, neturime progos trykšti entuziazmu. Bet ateinantieji 2018-ieji mums visiems ypatingi. Likimas mūsų kartai lėmė švęsti atkurtos Lietuvos šimtmetį. Būdami savo laisvos gimtosios žemės vaikai Tėvynę vis tiek mylime, kad ir kaip beklaidžiotų jos valdžios. Ir tik mūsų pilietinė galia turi prievolę tas valdžias atstatyti į doros kelią.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių