Iš mano (pa)stebėjimų

Nuo mažumės buvau (ir tebesu) linkusi įdėmiai stebėti žmones ir gamtą (žoles, medžius, paukščius, vabzdžius, vabalus ir t. t.). Kur augau, pradedant 1935 metais, buvo daug žmonių ir jų gyvenimų, t. y. sodybų. Buvo gausu kaimynų, giminių, net svetimų šalių kareivių per Antrąjį pasaulinį karą. Viskam apipasakoti ir aprašyti reikėtų ne metų, o dešimtmečių. Šiame rašinėlyje apsiribosiu (pa)stebėjimais, kurie gali būti reikšmingi dabar, kai taip pastebimai kinta klimatas ir žmogaus elgesys savo kieme ir toli aplinkui.

1981 m. atsikrausčiau gyventi į naują namą – aštuonbutį Veiviržėnų vidurinės mokyklos mokytojams. Ankštoje aplinkoje buvo statybinių atliekų – plytgalių ir kt. Tvarkydama žolyną tarp namo ir gatvės grėbliuku netyčia kliudžiau... bičių „lizdelį“ ir medaus pilną korį. Smulkios ir ramios bitelės buvo įsikūrusios stačiai molio žemėje tarp minėtų atliekų. Atsargiai aptvarkiau tą neįprastą žemės lopeliuką, neišgrobiau to korio, palikau biteles toliau gyventi savo gyvenimą. Beje, anuomet aplink buvo ne tik darželio gėlių, bet ir natūralių žydinčių augalėlių. O dabar, 2020 metais, ir įdėmiausia akis nebeaptiks tos bičių šeimynėlės: žmonės sumodernėjo, atsisakė dalgių, užsimanė žoliapjovių, natūralios aplinkos žolynėlius išardė ir žemę užsėjo pirktine sėkla, kad būtų veja, atseit gražiau, kaip mieste. Bet ta veja nei žydi, nei žaliuoja: žoliapjove it skustuvu nuogai nugremžiama, su šaknimis išengiamos senbuvės katažolės, kalakutžolės, gysločiai ir kiti augalėliai. O takų ir šaligatvių pakraščiai neberavimi rankomis, nudeginami purškiant nuodus, ruduoja visą vasarą. Žoliapjovės visą vasarą traška, braška, kiauras dienas aplink, iš aplinkos išbaido lakštingalas ir kitus giesmininkus, manau, ir ežius, nes jie labai jautrūs ne gamtos garsams. Ar ne todėl retai apie namus bepamatysi ežį, o matydavai ir porą ežyčių vediną traukiant ežių gyvenimo mokyti(s). Laimė, jei net vasarą tenka pastebėti porelę ar dvi. Savo sodelio darže esu aptikusi ramiai miegantį zuikį, bet jau nebepamatysi – išgyvendinti iš gamtos – „visų namų“.

Prie autobusų stotelės, kur laukdavau „valandinės“, vešėjo šeimyna topolių. Buvo jau gerokai pasinešę į viršų vešlūs medeliai. Medžiai lengvino laukimą – skleidė gaivą, aromatą, glaudė sparnuočius. Deja, topoliai nepatiko šlavėjai, kam lapus meta, jos darbą sunkina. Ji tol zyzė į ausis vietinei valdžiai, kol ta neapsikentusi medžius iškirsdino...

Ir Veiviržėnuose ne vienas medis nepateisinamai nugalabytas. Net jau didelio ąžuolo nepagailėta. Mat medis žaliavo arti gatvių sankryžos ir trukdė pasukti į Švėkšnos kelią kroviniui su vėjo jėgainės gelžbetoniniu griozdu. Gerai bent tiek, kad ne šioje vietoje stovi bažnyčia ir mokykla. Kiek atokiau, tad nereikėjo jų pašalinti iš kelio...

Daržovių stengiuosi užsiauginti savo 6 arų molyne. Naujieji žemdirbiai kitaip dirba žemę: parlekia su traktoriumi, prisikabinę padargą, kuris ir padaugina varpučių, jų neišakėja ir neišmeta vagų galuose. Nuodyti sąžinė draudžia, tai kapliu įdirbinėju sklypelį visą sezoną. Bulvėse pastebiu žaliąjį didįjį žiogą, pakalbinu sėslią varlę ir mėginu išgelbėti – apariant žemę jai gresia pavojus gyvai žūti po ratais ar sunkia vagų žeme.

Saulėgrąžų galvose žiemoti įsitaiso „gudrios“ boružės, perkeliu jas su tais augalais žiemoti į savo sodo gyvatvorę. Pavasarį neberandu – paukščiai išnagrinėja ar pačios anksti išsikrausto?

Ūkininkavimas, susilietimas su žeme daug pasako, pataria, išmoko, maloniai stebina. Žemė – dosni visų maitintoja ir guodėja, gydytoja, galiausiai – palaikų saugotoja, amžinojo poilsio guolis. Su ja reikėtų pagarbiai elgtis, tausoti augalėlius, senpievių likučius. Mačiau, kaip natūraliąsias pievas nuožmiai naikino kolchozų (ne)gaspadoriai. Ak, Dieve šventas!..

Elena SKAUDVILAITĖ

Rašytoja, poetė, meno kūrėja


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Karūnuotieji

Covid-19 nesirenka nei pagal amžių,…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar laikotės karantino?