Išeiti iš aplinkos, kuri kenkia
Psichoterapijos metu terapeutas man pacitavo vieną frazę iš knygos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, kurią parašė Friedrich Nietzsche (Frydrichas Nyčė). Užsirašiau ją į knygų sąrašą, o vėliau kursiokas užsiminė, kad ji labai gera, tai kartu nuėjome į biblioteką ir pasiėmiau, dabar ją skaitau. Knygoje perskaičiau frazę, kuri man sukėlė apmąstymų. „Nušvito man protas: ne miniai tu kalbėki, Zaratustra, o savo bendražygiams!“
Ir perskaitęs pagalvojau, kad kartais reikia išeiti iš kitų žmonių gyvenimų. Jeigu tavęs nesupranta, nuolat smerkia ar kritikuoja. Tai kam tokie žmonės tada reikalingi? Verta palikti tokią aplinką ir ieškoti savo bendražygių ir jiems kalbėti, kaip sako Zaratustra. Žinoma, kartais nutinka, kad neturi kur išeiti, nes tie, kurie tavęs nesupranta, kartais būna net artimiausi žmonės, pavyzdžiui, tėvai. Nežinau, ką patarčiau paaugliui, kuris vis dar kenčia nuo tokių tėvų žalojančių žodžių ar kitų veiksmų. Jėgų ieškočiau knygose, rašyčiau dienoraštį, verkčiau, būčiau savo kambaryje, liūdėčiau, ieškočiau Dievo ir jam melsčiausi ir kartočiau sau, kad aš negyvensiu visą gyvenimą taip, viskas pasikeis.
Išėjus iš toksiškų žmonių gyvenimo, jie gali tave vadinti kvailiu, bepročiu, bet o koks skirtumas? Kartais mano vidinis balsas bando mane išgąsdinti sakydamas, o ką jie pagalvos apie tave? Tai visada savęs paklausiu, ar man skauda, kad jie kažką gali kalbėti apie mane neigiamo? Labai džiaugiuosi, kad mano aplinka nebėra kenksminga. Ilgą laiką ji buvo, matyt, todėl iš vidaus toks ligotas nuolat ir buvau. Ligotas ne fiziniu pavidalu, o dvasiniu. Mano aplinka labai supratinga, priimanti, be intrigų. Nes, kai aplinka sveika, manau, ir pats sveiksti iš vidaus, tampi energingesnis, pozityvesnis, jautiesi labau įkvėptas gyventi.
Būna gyvenime, kad nėra tų bendražygių, ne iš karto jie ateina, bet visada turėsime save, o visa kita ateina su laiku. Tačiau ar verta grįžti į tą pačią aplinką, jei esi vienas, o turi tik toksiškus asmenis? Nežinau, bet esu linkęs manyti, kad žmonės nesikeičia, bent jau mane taip įtikino patirtis. Teko regėti, kada žmogus pasikeičia, tačiau jis rodė pastangas.
O kaip atpažinti tuos žmones? Galvoju, jog tai yra labai individualu. Reikia tiesiog jausti ir klausti savęs, kaip aš jaučiuosi su juo bendraudamas, stebėti, kaip žmogus elgiasi su tavimi. Galvoju, kad nėra sunku „nuskenuoti“ žmogų ir suprasti, koks jis. O gal čia kalba mano pasitikėjimas?
Danielius EINIKIS
Jaunųjų korespondentų klubo narys
