Įsivaizduokite

Muzikantas Deividas Martelo dviračiu atsitempė didžiulį mobilų fortepijoną ir prie Paryžiaus „Bataclan“ teatro kitą dieną po kruvinojo penktadienio užgrojo legendinę Džono Lenono dainą apie taiką „Imagine“ (liet. „Įsivaizduokite“). Aplink jį pačiame priekyje būriavosi ne ašarojančių prancūzų minia, bet vienas per kitą brovėsi žurnalistai, norintys užfiksuoti trapias akimirkas.

Internete greitai pasklido smerkiančiųjų komentarai, esą žurnaliūgos užuot gedėję pyškina kameromis ir skaičiuoja iš tragedijos uždirbamus pinigus. Tačiau pažvelkime iš kitos pusės. Jei ne tie žurnaliūgos, kaip mes sužinotume apie tokią nuostabią akciją, muzikos garsais skelbiančią, jog teroras niekada nesunaikins Paryžiaus sielos. Jei ne tie žurnaliūgos, kaip mes išgirstume, kad Paryžiuje yra dalijami nemokami apsikabinimai, sklaidantys baimės nuotaikas. Jei ne tie žurnaliūgos, pasitelkti socialiniai tinklai, vargu ar būtų taip pavykusi ir Gargždų mamyčių spontaniškai sugalvota akcija „Pray for Paris“, sušildžiusi Gargždų fontaną žvakučių šviesomis. Vien Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ feisbuko paskyroje skelbimą apie šią iniciatyvą peržiūrėjo beveik 3000 žmonių.

Manau, kad prancūzų ir kitų tautybių žurnalistams, dirbusiems ir dirbantiems Paryžiuje, yra dvigubai sunkiau. Jie ne tik gedi kartu su visu pasauliu, bet ir dirba. Kaip aktorius negali atšaukti savo spektaklio sunkią akimirką, taip žurnalistas negali mesti darbo užklupus negandoms. O pinigai dabar mažiausiai rūpi. Juk tiek naktinis gyvenimas kavinėse, teatruose, tiek kelionės lėktuvu nebe taip vilioja (kelionių agentūros jau skaičiuoja nuostolius)… Kiekvienam svarbiausia – saugumas, kurio ir milijonai 100 proc. negarantuoja.

Turbūt pirmąkart gyvenantieji Lietuvoje ir sunkiai galą su galu suduriantieji apsidžiaugė, kad neturėjo šiuo metu galimybės džiaugtis meilės miesto pramogomis. „Gyvename kaimo trobelytėje, šilta ir saugu. Nereikia jokių prancūzijų, amerikų. O turčiai, jei nori, tegul rizikuoja gyvybėmis“, – teko atsigirsti tokių pamąstymų. Tačiau ar seniai Kražiai gedėjo gyvenančiųjų trobelytėse. Pasirodo, gali niekur neiti, niekur nevažiuoti, mirties akistata kartais neišvengiama. „Kražių skerdynės: grasinau, grasinu ir grasinsiu“, „Kražiuose žudynės tęsėsi tris dienas: žudė, nes norėjo gerti“ – tokiais pavadinimais mirgėjo Kražių įvykius aprašiusių žurnalistų straipsniai. Vėl skaitytojams kliūva – per „tamsūs“ pavadinimai, žurnalistai kaltinami sensacijų kūrimu ir pan.

„Bangos“ redakciją skaitytojai kartais taip pat atakuoja savo nuomonėmis. Jie priekaištauja, kad pasigenda daugiau kritikos, daugiau valdžios, valstybinių įstaigų kontrolės, o ne liaupsių. Tačiau aprašomi Savivaldybės, biudžetinių įstaigų užkulisiai ūžia, esą yra per daug tikrinami, ko ta „Banga“ ant jų dantį griežia?! Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas Algirdas Petravičius kartą net šmaikščiai pajuokavo, jog svarbu nesipykti su bažnyčia ir su „Banga“. Tačiau teisybės dėlei reikėtų akcentuoti, kad „Banga“ su visais nei pykstasi, nei draugauja – tiesiog bendradarbiauja. Jei žurnalistas aprašo ne tik teigiamas, bet ir neigiamas renginio puses, tai nereiškia, kad jis nemėgsta organizatorių. Priešingai: tai liudija jo darbo profesionalumą. Lygiai taip pat, jei žurnalistas jums užduoda kompromituojančius klausimus, tai nereiškia, jog jis nori jums pakenkti – jis tiesiog atlieka savo pareigą. Jei ne šis žurnalistas, tai bus kitas, kuris paklaus lygiai to paties, tik gal dar tiesmukiškiau. Kaip gydytojui pacientai, taip žurnalistui jo pašnekovai yra tik statistai, tad nėra nei išankstinių simpatijų, nei antipatijų. Ne visi tai suvokia, tačiau pasidžiaugsiu, kad yra tokių, kuriuos aprašiau galbūt pačiais tamsiausiais jų gyvenimo momentais, įsivėlus į galimus korupcijos ar girtavimo skandalus. Tačiau vėliau su kai kuriais teko net kavą kartu gerti, svečiuotis jų namuose ir imti interviu jau visiškai kitomis temomis.

Kiekvienas dirba savo darbą. Toleruokime. „Įsivaizduokite visus žmones, gyvenančius taikoje. Tu gali sakyti aš svajotojas, bet nesu toks vienintelis. Tikiuosi vieną dieną tu prisijungsi, ir pasaulis bus toks“, – juk taip skamba kaip niekad aktualus Džono Lenono dainos tekstas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių