Įspūdžiai

Švedijos ūkininkus pribloškė mūsų kontrastai


Ne kartą ir ne du viešėję nedideliame Blesingės kaimelyje Švedijoje, šį kartą patys iš ten svečių sulaukėme. Atvažiavo, kaip svečiai sakė, aštuonios plačiai atmerktos akys, t. y. pirmą kartą Lietuvoje apsilankė dvi ūkininkų šeimos, trečioji, pusiau lietuviška, užėmė svarbų vertėjų vaidmenį. Svečiai pageidavo pamatyti mūsų laukus, aplankyti pienininkyste besiverčiančius ūkininkus, pabuvoti Lietuvos ir Rusijos pasienyje ir dideliame prekybos centre. Pageidavimus įvykdėme su kaupu, tad ir įspūdžių svečiai pilnus glėbius išsivežė.


Įžvelgė postsovietinius reiškinius


Svečiai labai dažnai stebėjosi tuo, kas mums įprasta. Nuliūdino tušti, piktžolėmis užžėlę laukai. Olando saloje ūkininkai iš uolų atsikariauja kiekvieną žemės kampelį, tad žemė jiems – brangiausias turtas. „Jei šie tušti plotai būtų Švedijoje, juose žaliuotų žiemkenčiai, laukai lauktų vasarojaus“, – vakarais po dienos kelionių ilgesingai kartojo Stenlis ir Hase. Jie abu užsiima pieno ūkiu, nuosavos žemės tam turi per mažai, džiaugiasi, jei ir nepigiai gauna išsinuomoti kokį laukelį.


Nustebo ir sukruto mūsų svečiai, pamatę laukuose vieną karvę. „Gal pabėgo, reikia pranešti ūkininkui“, – susirūpino ir dar labiau nustebo pastebėję, kad karvė pririšta. Teko aiškinti, kad mūsų kaimuose žmonės gyvena visai kitaip nei Švedijoje, kur kiaulių augintojas šeimai perka pieną, o pieno gamintojas – mėsą. Tad ir laukuose pamatysi tik dideles bandas gyvulių. Dar didesnį įspūdį padarė prie savo žalmargės su dviem vandens kibirais einanti moteris. „Moteriai tokia našta per sunki“, – svarstė ūkininkai, nuspręsdami, kad mato postsovietinį reiškinį. Nesiginčijome. Išpildėme jų prašymą parodyti mažą ūkelį. Pora karvių, paršeliai, vištos, žąsys, „Belorus“ traktorius, šimtametė, šeimininko pagalbos besiprašanti troba, griūvantys ūkio pastatai. Apžiūra buvo itin kruopšti, svečiai net šieną trynė tarp pirštų ir uostė. „Kokią savaitę svarstysiu, kaip tokiomis sąlygomis galima išgyventi“, – sakė sukrėstas Stenlis. „Lietuvos kaimuose labai dideli skirtumai tarp turtingųjų ir neturtingųjų, – apibendrino Tubijanas. – Labai daug gražių naujų namų, tačiau tarp jų ir daug apgriuvusių. Švedijoje tokių akį rėžiančių skirtumų sunku surasti.“ Jo tiesa – Švedijos kaimuose nepamatysi nei tokių rūmų, kaip pas mus, nei griuvėsių. Visi pastatai mediniai, kuklūs, tačiau tvarkingi, be griūties žymių.


Rado bendrą kalbą


Gavę sutikimą, kad mūsų svečius priims rajono ūkininkai Romas Liaudanskas ir Manfredas Skroblys, apsilankėme jų ūkiuose. Išlipę iš automobilio R. Liaudansko kieme svečiai buvo pritrenkti pamatę naujutėlį šiuolaikišką kombainą. „Mes tokių neturime“, – buvo pirmasis įspūdis. Šeimininkas maloniai nustebino pasisveikinęs anglų kalba, mūsų svečiai taip pat šiek tiek ja kalba, tad vertėjo beveik neprireikė. Batus apavę plastmasinėmis „naginėmis“ patraukėme į fermas. O čia sveteliai jau nustebo supažindinti su kompiuterine pašarų skirstymo įranga, modernia melžimo aikštele, iš kur pienas uždaromis linijomis keliauja į šaldytuvus. Domėjosi viskuo, Romą verste užvertė klausimais ir niekaip negalėjo baigti apžiūros bei pokalbių. Važiuodami į kitą ūkį gėrėjosi gerai prižiūrimais laukais, pasėlių plotais bei didelėmis karvių bandomis ganyklose. M. Skroblio sodyba jau iš tolo nustebino svečius puikiai sutvarkyta ir skoningai apželdinta aplinka. Fermose ir technikos kieme taip pat buvo į ką pažiūrėti ir apie ką pakalbėti. Šis ūkis pagal laikomų galvijų ir prieauglio skaičių atitinka Hasės ir Stenlio ūkius, didelių skirtumų nė vienas nepastebėjo. Išsiaiškinę, kad ūkininkas derliui nuimti nuomojasi kombainą, svečiai pasakojo, kad Švedijoje kombainą, o kartais ir traktorių ūkininkai nusiperka dviese ar net trise susidėję pinigus. Nesuprantamas jiems buvo klausimas, jog tarp bendrasavininkių gali kilti problemų dėl naudojimosi bendru daiktu ar jo remonto. Kaip naudosis, susitaria pirkdami, o jei technika sugenda, visi puola gelbėti. „Technika brangi, turi laikyti ne vienerius metus“, – akcentavo jie svarbiausią argumentą ir nusikvatojo, kaip tik švedai moka, kai paklausėme, ar nebūna taip, kad vienas tik naudojasi ir laužo, o kitas tvarko. „To neįsivaizduojame“, – patikino Hase. Ūkininkai atkreipė dėmesį į nemažus auginamų kukurūzų plotus. Išgirdę, jog lietuvis iš jų pagamintu silosu gyvulius papildomai maitina vos ne visus metus – nuo lapkričio iki rugsėjo, tada vėl ruošia naują, linksėjo galvomis – daugelis švedų panašiai daro.


Pieno kainos žiaurios


Vakarieniaudami svečiai dėstė savo įspūdžius. Pasak jų, R. Liaudansko ūkis, kur melžiama apie 200 karvių ir auginama antra tiek prieauglio bei dirbama su nuomojama apie 500 ha žemės, palyginti su jų ūkiais, stambus. Ūkininkai prisipažino nesitikėję pamatysią šiuolaikiškas technologijas, turtingą technikos parką. Dar labiau juos pritrenkė žinia, kad pieno supirkimo kainos varo šį puikų ūkį, kaip jie sakė, į minusą. „Mes keikiame perdirbėjus už mažas kainas, tačiau mes esame perdirbimo įmonių akcininkai ir galime bent šiek tiek su jais derėtis, prilaikyti kainas, o pas jus pieno kainos žiaurios“, – apgailestavo svečiai. Smulkesnį M. Skroblio ūkį ūkininkai iš anapus Baltijos lygino su savaisiais, mat ir jų fermose iki 100 melžiamų karvių, beveik tiek pat prieauglio. Šaldytuvai, mechanizuota melžimo aikštelė, technika – viskas panašiai kaip pas juos. Net arkliu traukiamo vežimo, kaip įsivaizdavo atvykdami, nepamatė. Švedams neįprasta, kad fermose dirba moterys, karvių melžimas, jų nuomone, sunkus vyriškas darbas.


Gėrėjosi tvarka ir gėlėmis


Svečiai gėrėjosi Palanga, Nida, pagarbiai pastovėjo Gargždų parapijos bažnyčioje, aiktelėjo įžengę į Laugalių kapines. Pas juos kapinės glaudžiasi apie bažnyčias, palyginti su mūsiškėmis, yra labai kuklios – pora gėlyčių prie kuklaus paminklo ir žali žolynai. Praktiškiems švedams iš karto kilo klausimas, iš kur tiek žemės kapams.


Nepraslydo svečiams pro akis ir gražiai tvarkomos sodybos, gėlių gausa. „Gražiai žmonės gyvena“, – gyrė vienas per kitą. O turgus Rietave jiems buvo labiau egzotiška atrakcija nei prekybos vieta. Ir iš karto pastebėjo, jog kažkoks pilietis laisvai pardavinėja chemikalus kenkėjams naikinti. „Raundapas“ pas mus parduodamas tik specialiose ūkininkų parduotuvėse, net registruojamas, o pas jus turguje…“ – negalėjo atsistebėti. Nemokėjome paaiškinti, tik prisiminėme, jog Švedijos vaistinėse be recepto nenusipirksi nė paprasčiausių piliulių nuo dantų skausmo, ką be vargo įsigysi pas mus.


Švedai pinigais nesišvaistė


Pritrenkė svečius ir „Akropolis“, ypač jo kavinės. „Mums pakaktų tik žiūrėti, čia viskas taip gražu“, – sakė moterys. Kiek teko matyti, Švedijoje kavinių savininkai ne tiek daug dėmesio skiria interjerui, pas juos paprasta ir patogu. Pamalonino ir patiekalai bei aptarnavimas, o ypač nuolaida už lietuviškus cepelinus. Kartais atrodo, kad mes mažiau taupūs nei švedai ar bent jau to neparodome. Jie skaičiuoja kiekvieną centą, skuba pasinaudoti nuolaidomis, skelbiamomis akcijomis. Nustembi, kai per laiką sužinai, kad tokio taupaus asmens sąskaitoje – keli milijonai. Pirkti mūsų svečiai nieko nesiruošė, atseit kainos panašios kaip pas juos. Tik moterys neištvėrė, įsigijo po buteliuką kvepalų, o vyrai lauktuvėms pirko lietuviško alaus.


„Lietuviai – labai vaišingi žmonės. Šeimininkės išradingos, patiekalai labai skanūs. Kai grįžę pasakosime saviems, ką matėme ir kaip buvome priimti, nepatikės. Gerai, kad nuotraukų turime daug“, – kalbėjo svečiai atsisveikindami.


Jadvyga SURPLIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių