Įspūdžiai

Gyvenimas Airijoje: sotus skrandis, badaujanti širdis

Smaragdine sala vadinamoje Airijoje daugelis lietuvių tikina radę savo laimę. Stabili ekonomika, palankus airių požiūris į lietuvius, didesnės asmeninės laisvės ir mažesni mokesčiai – tai tik keletas priežasčių, paskatinusių lietuvius gyventi po Airijos lietingu dangumi. Kalbinami emigravę lietuviai šypsosi ir teigia nesigailį atvykę svetur, tačiau retkarčiais prasiskverbiantys jų liūdni žvilgsniai sako ką kitą…

Kokia emigrantų kasdienė duona: su sviestu, su druska, o gal be nieko? Į šį klausimą atsakymo ieškojo Lietuvos rajonų laikraščių žurnalistai, Airijoje susitikę su lietuvių bendruomenėmis.

Norėjo gyventi geriau

Kiek iš viso Airijoje yra lietuvių, duomenų nėra. Anksčiau dažniausia atvykimo priežastis buvo finansinė, noras gyventi geriau. Dabar daugėja atvejų, kai į Airiją atvykstama dėl šeimyninių aplinkybių (pas čia gyvenančius šeimos narius arba susituokus su užsieniečiu).Informacijos apie emigravusiųjų išsilavinimą, profesijas taip pat nėra. Tačiau susitikus su Airijos lietuvių bendruomenėmis, tampa akivaizdu, kad laimės ieškoti čia atvyksta žmonės iš įvairiausių Lietuvos miestų, miestelių, kaimų, kaimelių.

Pavyzdžiui, iš Marijampolės į Airiją, Balinrobą, atvykusi Asta Bautrėnienė svetur gyvena per 4 metus. „Tėvynėje buvo sunku. Airija man suteikė galimybę tobulėti. Atvažiavau čia su dviem vaikais, nemokėjau kalbos, todėl iš pradžių teko kepti sūrio, mėsos suvožtinius. Vėliau pradėjau dirbti senelių namuose, o dabar turiu savo verslą, užsiimu nekilnojamuoju turtu“, – sakė lietuvaitė. Su šypsena veide ji tikino, kad į Lietuvą niekada negrįš. Panaši buvo ir jonaviškės Rasos Liutinaitienės nuomonė: „Gyvenu dar tik tris mėnesius, tačiau jau vedu jogos pamokas, mokausi anglų kalbos. Man čia patinka!“

Kankina tėvynės ilgesys

Balinrobe teko sutikti ir savo kraštiečių. Klaipėdiečiai Saimonas Jurgaitis ir Andžela Glazačiova į Airiją atvyko prieš 3 metus. Lietuvoje Saimonui nesisekė mokytis kolegijoje, Airijoje tuo metu dirbęs patėvis kvietė jį atvažiuoti. Todėl vaikinas įkalbėjo savo draugę Andželą, baigusią tik 11 klasių Lietuvoje, bei mamą ir brolį, baigusį 10 klasių tėvynėje, emigruoti. Jaunai lietuvaičių porai Airijoje gimė sūnus. Saimonas dabar užsiima grindų pylimu iš betono, už tai per dieną jis gauna apie 80 eurų, per savaitę – 500 eurų. O Andželos pareiga – rūpintis pusantrų metukų sūnumi. Vis dėlto klaipėdiečiai pripažino, kad Airijoje nesijaučia savi: „Čia uždirbame tiek, kad galime sau leisti įsigyti gerą mašiną, grotuvą, kompiuterį ir pan. Tačiau Airijoje niekada nesijausime tokie laimingi, kaip visa tai turėdami Lietuvoje.“ Tėvynės ilgesys kamuoja ir jonaviškę Dalią Jasilionienę, kurios du sūnūs ir vyras yra likę Lietuvoje, o ji uždarbiauja Airijoje: „Į Lietuvą grįžtu kas tris mėnesius. Niekur nesijaučiu tokia sava kaip ten. Kartais verkiu iš ilgesio, ir tiek.“

Pats sunkiausias klausimas emigrantams: „Ar planuojate grįžti į Lietuvą?“ Daugelis kalbintųjų į jį nesugebėjo atsakyti. Aštuonerius metus Airijoje gyvenantis klaipėdietis Gintarius Petkus, trijų vaikų tėvas, teigė, jog Lietuvoje trūksta tvarkos, tėvynėje žlugo jo verslas, o čia jis sėkmingai kabinasi į gyvenimą, yra įkūręs vertimo agentūrą. Airijos Korko mieste vadybininke dirbanti Inga Girdenytė teigė, jog į Lietuvą grįš tik tada, kai su vyru planuos vaikelį. Airijos sostinėje Dubline Lietuvos ambasadoje dirbantis Mindaugas Vidugiris sakė, kad į Lietuvą grįš tuo atveju, jei jo žmona Jurga laimės spalio 12 d. vyksiančius Seimo rinkimus. Tai pirmoji oficiali naujosios emigrantų bangos kandidatė į Seimą.

Per dieną – 80 žmonių

Nuo 2003 metų Lietuvos ambasadore Airijoje dirbanti Izolda Bričkovskienė rajonų laikraščių žurnalistus informavo, kad per dieną ambasadoje apsilanko 80 žmonių: „Taip pat sulaukiame daug skambučių, per dieną mums paskambina 110-120 lietuvių, o kur dar elektroniniai laiškai…“ I. Bričkovskienė džiaugėsi, kad nuo šių metų liepos 1 d. ambasadoje pradėtos registruoti lietuvių santuokos. Ji akcentavo, kad tikslių duomenų, kokiose srityse dirba daugiausia lietuvių, nėra. Tačiau, jos nuomone, mūsų tautiečiai darbo ieško statybos, aptarnavimo, informacinių technologijų sferose.

Airijos politikai, darbdaviai, paklausti, kaip galėtų apibūdinti darbuotojus iš Lietuvos, atsakė: „Jūsų tautiečiai yra sukūrę labai gerą įspūdį, jie domisi išsilavinimo galimybėmis, yra intelektualūs. Lietuviai – nuostabūs darbuotojai.“ Tačiau politikai pripažino, kad Airija nebuvo pasiruošusi tokiam dideliam imigrantų antplūdžiui. „Mokyklose pradėjo trūkti vietų, vaikai tiesiog nebetilpo. Kai ekonomika sparčiai augo, niekas negalvojo apie tai, kiek ir iš kur imigruoja žmonių. Tačiau dabar kai kurių šalių piliečiams į Airiją leidžiama atvykti tik tokiu atveju, jei darbą susiranda iš anksto“, – susitikime su Lietuvos žurnalistais kalbėjo Mayo grafystės tarybos nariai. Pasak jų, Airijoje imigrantams skiriama daug dėmesio, yra specialios integracijos programos.

Mokosi gimtosios kalbos

Kad mūsų tautiečiai Airijoje sėkmingai leidžia šaknis, liudija ir besikuriančios lietuvių mokyklos. Pavyzdžiui, antrame pagal dydį Airijos Korko mieste veikia lituanistinė mokykla, kurios pavadinimas kaip ir mūsų laikraščio – „Banga“. Mokykla buvo atidaryta 2005 m., tada ją lankė 18 vaikų. Šiais metais „Bangoje“ mokosi net 100 lietuvių. Pagrindiniai dalykai – lietuvių kalba, istorija, muzika, pasaulio istorija ir geografija. Lietuvių mokyklėlė veikia sekmadieniais, ją išlaiko vaikų tėvai, kurie per mėnesį moka po 20 eurų. Vadovėliams lėšų skiria Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija. Mokyklos direktorė Laima Ignatavičienė džiaugiasi, kad neseniai pradėti mokėti atlyginimai ir mokytojams, anksčiau jie dirbo iš geros valios. Dubline taip pat veikia šeštadieninė mokyklėlė „Keturi vėjai“. Šiais metais joje mokosi net 160 vaikų nuo 4 iki 18 metų. Pakalbinta mokyklos direktorė Rasa Kėrienė apgailestaudama pripažino, kad yra tokių dešimtmečių, kurie nei rašo, nei skaito lietuviškai, jie paprasčiausiai šios kalbos nemoka. Lietuvių mokyklėlės Airijoje tampa vis populiaresnės, jų atsiranda vis daugiau.

Tėvų, vedančių savo vaikus į lietuvių mokyklas, motyvai yra įvairūs. Dažniausi iš jų, kad anūkai susikalbėtų su seneliais, kad neprarastų bendravimo lietuvių kalba įgūdžių, jei vis dėlto tektų grįžti į tėvynę ir gyvenimą kurti Lietuvoje.

Prekystaliuose – lietuviškos prekės

Airijoje veikia specialiai į lietuvius orientuotas prekybos tinklas „Lituanica“. Smaragdinėje saloje yra labai daug parduotuvėlių, kuriose galima įsigyti lietuviškų prekių. Kol produktai pasiekia Airijos parduotuves, praeina savaitė. Pati populiariausia lietuvių prekė – silkė, kurios airiai neturi. Pagrindiniai pirkėjai – lietuviai, lenkai. Kainos lygiai tokios pat kaip Lietuvoje, tik eurais. Duonos kepalėlis – 2 eurai. Prekybos tinklo administracijos vadovu dirbantis lietuvis Robertas Petručene teigė, jog šioje saloje yra sudarytos labai palankios sąlygos verslui plėtoti. „Lituanica“ Airijoje veikia nuo 2001 metų. Šiame centre dirbančios pardavėjos minimalus atlyginimas – 1350 eurų per mėnesį. Norinčiųjų dirbti netrūksta.

Kad emigravę lietuviai nepamirštų ne tik lietuviškos virtuvės, bet ir tėvynės politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo aktualijų, yra leidžiami lietuviški laikraščiai, neseniai atsirado ir žurnalas. Mūsų tautiečiams organizuojamos Lietuvos dienos, Kaziuko mugė ir t. t.

Priimtinas airių gyvenimo būdas

Kalbinti lietuviai teigė, jog jiems priimtinas airių gyvenimo būdas. Čia yra didžiulė pagarba žmogui. Viskas orientuota į žmogų, jo gerovę. Visi muziejai nemokami. Savaitgaliais Vyriausybės durys atveriamos visiems, kurie nori susipažinti su valdžios kasdienybe. Bet kuris airis, turistas gali nemokamai apžiūrėti Vyriausybės patalpas, darbo kabinetus. Išrinkti į valdžią politikai kas antrą antradienį važiuoja pas savo rinkėjus, su kuriais diskutuoja, aptaria įvairias aktualijas. Vėliau jų mintis perteikia kitiems politikams.

Šeima – didžiausia airių vertybių. Nieko nuostabaus, jei airių šeimoje auga 8-9 vaikai. Tačiau viena iš salos nelaimių – dažnai konstatuojamas dauno sindromas. Kita vertus, neįgaliesiems saloje skiriamas didžiulis dėmesys, jiems suteikiama pirmenybė visur ir visada. Jų poreikiams pritaikyta visa reikalinga infrastruktūra.

Dar viena airių bėda – nekokybiškai teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Čia trūksta kompetentingų gydytojų, odontologų, todėl nieko nuostabaus, kad emigravę lietuviai į Lietuvą grįžta gydytis, apsilankyti pas odontologą ir pan.

2001-2002 m. iš Lietuvos emigravo 37,6 tūkst. gyv., 2003 m. – 22,7 tūkst. gyv., 2005 m.- 48,1 tūkst. gyv., 2007 m. – 26,5 tūkst. gyv. Nuo 2000 m. didžiausi emigracijos srautai iš Lietuvos buvo į Europos Sąjungos šalis: į Jungtinę Karalystę 2006 m. emigravo 3,2 tūkst. žmonių (apie 70 proc.), Airiją – 1,3 tūkst. žmonių (20 proc.), Vokietiją – 1,1 tūkst. žmonių (9 proc.). Tradiciškai viena pagrindinių emigracijos šalių išlieka JAV – 2006 m. į ją emigravo 1,8 tūkst. Lietuvos piliečių (14 proc.). Dažniausiai išvyksta jauni žmonės. Didėja išsilavinusių emigrantų skaičius. 2006 m. kas penktas emigravęs buvo baigęs aukštąją ar aukštesniąją mokyklą, o 2003 m. – kas septintas.

Migracijos informacijos centro duomenimis, kas antra šeima emigruodama palieka vaikus. Maždaug pusė emigrantų vaikų turėjo, bet tik kas antras iš jų išvyko kartu su vaikais. 2006 m. kas septintas emigruojantis asmuo buvo 0–14 metų amžiaus vaikas, per metus emigravo apie 4,2 tūkst. vaikų iki 14 metų amžiaus. Emigracijos tyrimo rezultatai rodo, kad kas antro emigravusiojo vaikai liko Lietuvoje su vienu iš tėvų, seneliais ar kitais giminaičiais.

Agnė ADOMAITĖ