Įspūdžiai

Gargždiškė norėtų grįžti į Egiptą


Praėjusį savaitgalį iš Egipto, Hurgados kurortinio miestelio, sugrįžo gargždiškė floristė Neringa Dirgėlienė su vyru. Savaitę praleidę šioje revoliucijos krečiamoje šalyje, jie jaučiasi pailsėję, pamiršę kasdienius rūpesčius, įgiję jėgų, o svarbiausia – plačiau susipažinę su arabų kultūra, papročiais, tradicijomis.


Susitikimas po 3 metų


„Prieš 3 metus su vyru Ramūnu vykome į šią šalį – pažintinę kelionę. Apie 10 dienų trukęs kruizas Nilu mums suteikė galimybę susipažinti su Egiptu, – pasakojo Gargžduose esančios gėlių krautuvėlės „Žydėjimo akimirka“ savininkė Neringa Dirgėlienė. – Šį kartą mes per turizmo agentūrą „Novaturas“ keliavome į nedidelį kurortinį miestelį Hurgadą pas draugus, vietinius gyventojus Josefą ir Mostafą, su kuriais susipažinome prieš 3 metus. Norėjome pabendrauti su čia gyvenančiais žmonėmis, susipažinti su jų gyvenimo būdu, kultūra, socialine, ekonomine padėtimi. Mane labai domina šis kraštas.“


Pasaulinė ekonominė krizė neaplenkė ir Egipto: pastaraisiais metais atvyksta mažiau turistų, pabrangęs kuras, alkoholis.


Gargždiškė graudinosi dėl sunkios egiptiečių padėties, ypač paprastų, darbo neturinčių žmonių. „Mačiau, kaip gatvėje purvinas, be dantų senukas pardavinėjo fasuotas braškes. Turistai iš užsienio jiems atrodo kaip karaliai ir tikisi iš jų pasipelnyti“, – pasakojo Neringa.


Neringa prisipažino labai nudžiugusi, kai gatvėje abu su vyru atpažino kadaise sutiktas ir draugu tapęs Hurgados gyventojas, parduotuvės savininkas Mostafa. Pasak gargždiškės, jį pažįsta visi lietuviai, poilsiavę šiame miestelyje, nes esąs sąžiningas, nuoširdus, bendraujantis. Jis išmokęs lietuviškai ir netgi pasivadinęs Kastyčiu. „Mes visą laiką bendravome lietuviškai, – sakė Neringa. – Jis buvo atvykęs į Lietuvą pernai ir dalyvavo Jūros šventėje Klaipėdoje, aplankė daug mūsų šalies miestų. Apie jį pasakojo ne viena Lietuvos televizijų laida.“


Gargždiškiai poilsiautojai nerimo nejautė


Neringa žinojusi, jog Kaire neramu – vyksta šalies gyventojų protestai, mitingai, arabai pikti, nepatenkinti socialiniu ir ekonominiu skurdu.


„Bet mes ramiai ilsėjomės už 400 km nuo Kairo. Tik žiniasklaida buvo pasėjusi nerimą. Turistai nebuvo atsipalaidavę, nors šiuo verslu besiverčiantys vietiniai gyventojai tikino, kad čia atvykusiems užsieniečiams niekas nieko blogo nepadarys – juk tai pragyvenimo šaltinis“, – pasakojo Neringa.


Ji prisiminė, kad vieną dieną pro draugų parduotuvę pražygiavo apie 300 nuskurdusių vietinių gyventojų – vyrų, moterų, vaikų. „Šie demonstrantai nešėsi plakatus ir skandavo „už prezidentą“. Netrukus praėjo kita žmonių grupė – protestavo prieš režimą. Mums pasakojo, kad žmonės protestavo, nes už tai gaudavę pinigų. Kai nustojo mokėti, liovėsi, – dalijosi įspūdžiais gargždiškė. – Tuo metu mes buvome parduotuvėje ir nieko nebijojome. Policijos buvo mažai. Įbauginti turistai panikavo ir dėl vieną vakarą Hurgadoje susimušusių paauglių. Žinoma, nepažįstant žmonių, nėra jauku. Vakare miesto gatvės buvo apytuštės, o prekybos centruose visai tuščia.“


Žvilgsnis į egiptiečių gyvenimą


N. Dirgėlienė sakė į Egiptą, karštą visomis prasmėmis, važiavusi ne dėl Raudonosios jūros, traukiančios šilumos išsiilgusius lietuvius. „Man rūpėjo giliau pažinti šią šalį, žmones, su jais pabendrauti. Man pagailo egiptiečių – jie labai sunkiai verčiasi, susirūpinę dėl savo ateities“, – kalbėjo gargždiškė.


Egiptiečių šeimoje labiau laukiama gimstant berniukų, nes jie užaugę dirba, o moterys išlaikomos vyrų. Taigi neturėdamas pinigų, neturėsi ir žmonos.


Neringa pasakojo, kad draugai parodę vaizdajuostę apie jų pažįstamo egiptiečio ir jo išrinktosios sužadėtuves. „Jas iškėlė sužadėtinės tėvai. Dalyvių gausumu, iškilmingumu tai priminė mūsų miesto šventę. Per sužadėtuves geriama „Coca cola“ arba „Fanta“ (o per vestuves – pienas). Šoka tik vyrai – tradicinius egiptiečių šokius, – pasakojo Neringa. – Sužadėtiniai kartu negyvena. Egiptietis negali parsivesti žmonos, kol neturi būsto. Taigi daug vyrų nesusisaistę vedybiniais ryšiais.“


Neringa pasakojo, kad kvepalų parduotuvės savininkas per mėnesį uždirbantis 300 litų, o patalpų nuoma kainuojanti tūkstantį. Taigi jis priverstas dirbti dviejose darbovietėse. Dviejų kambarių bute gyvena 10 žmonių.


Bendraudama su vietiniais miestelio žmonėmis, ji išmokusi kelis žodžius arabiškai, suskaičiuoti iki dešimties. „Hurgados gyventojai, būdami labai nuoširdūs, vertina ir lietuvių nuoširdumą“, – sakė gargždiškė.


Norėjusią pamatyti realų paprastų egiptiečių gyvenimą floristę sujaudino tai, ką išvydo. „Kai kas sako, jog į Egiptą neverta keliauti, o mane ši šalis užbūrė. Pirmiausia žmonės, jų vertybės: Dievas, šeima ir visa kita… Nenorėjau išvažiuoti. Tikiu, kad vėl ten sugrįšiu“, – neslėpė savo jausmų Neringa Dirgėlienė.


Egipte protestai buvo nekoordinuoti, nors už jų buvo daug smulkių opozicinių grupelių ir partijų. Visuomenę, politinius veikėjus vienija nepasitenkinimas esama padėtimi, žmonės nebegali pakęsti socialinio ir ekonominio skurdo.


Prieš kelias dešimtis metų, kai dabartiniai režimai tik brovėsi į valdžią, arabų visuomenė buvo agrarinė ir menkai išsilavinusi, dabar – priešingai. Arabų pasaulyje daug jaunų, išsilavinusių, organizuotis mokančių žmonių. Jau yra didžiuma žmonių, galinčių įvardyti daiktus tikraisiais vardais, reikšti savo nuomonę.


Egipte beveik pusė žmonių – jauni. Darbo nėra, nes sukurti ir išlaikyti darbo vietas sunku, konkuruoti pasaulinėje rinkoje Egiptui nesiseka.


Valstybinis sektorius labai didelis, daugelis žmonių dirba darbus, kurių niekam nereikia, daugelis dalykų labai pigūs, nes subsidijuoja valstybė. Atlyginimai maži, nesikuria vidurinioji klasė, niekas nieko nevartoja, todėl sunku užsukti ekonominį variklį. Šalyje išsikerojusi korupcija, todėl daug finansų nusėda valdančiosios klikos kišenėje.


Didesnioji egiptiečių dalis kasdien išgyvena mažiau nei už du dolerius. Neūkiškumas bado akis, žmonės apsileidę, ten, kur galima kažką sukurti, nekuriama, o dykinėjama. Tikimasi, kad valstybė kažką duos, žmonės pripratę prie subsidijuojamų dalykų, ir tai bus problema pasibaigus Mubarako erai, nes visuomenė taip greitai nepasikeis, bus laukiama, kad valdžia duos. Galima teigti, jog tam tikra prasme Egipto žmonių gyvenimo būdas šiek tiek primena sovietinį.


Tame pačiame Egipte vieni žmonės nori daugiau socialinių ir ekonominių garantijų, kiti – daugiau saviraiškos laisvės, treti – vakarietiško tipo demokratijos.


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių