Istorinio karo įvykio rekonstrukcija ketvergiškiui – malonus vaidinimas

E. Kazlauskis: „Visos kariškos uniformos išbandytos: dalyvavo istorinių karo įvykių rekonstrukcijose, buvo paskolintos filmuotis ar fotografuotis.“

Ketvergiškio Egidijaus Kazlauskio namuose ne visi gali pamatyti karybos istoriją menančias uniformas bei karinę amuniciją. Tačiau savo kolekciją kaupė ne tam, kad ji čia dulkėtų. Keliolika metų su bendraminčiais jis dalyvauja istorinių karo įvykių rekonstrukcijose, kur žiūrovai gali pamatyti pagal originalius modelius atkurtas švedų, prancūzų, lietuvių ar vokiečių kareivių senąsias uniformas. Rekonstruktoriai apie karo istoriją pasakoja savo kalba.

Atkurtos uniformos – visuomenės dėmesiui

„Trigubai įdomiau akimis „pačiupinėti“ gyvą vaizdą nei perskaityti apie tai, – įsitikinęs E. Kazlauskis. – Apie karo istoriją rekonstruktoriai su žmonėmis kalba savitai – istoriniu vaidinimu. O tam reikia žinių, patyrimo.“ Šiam pomėgiui pašnekovas, pagal profesiją – inžinierius konstruktorius, negaili nei savo laisvalaikio, nei pinigų.

Rodydamas atkurtas senąsias kareiviškas uniformas E. Kazlauskis pradeda nuo istorijos. „Visos buvo grįžusios į rekonstruotus karo istorijos įvykius“, – akcentavo jis.

Žvelgėme į Mažosios Lietuvos 1923 m. sukilimo dalyvio uniformą. Kolekcininkas pasakojo apie istorinį įvykį, kai Mažoji Lietuva buvo prijungta prie Lietuvos. Rodė lietuvių dragūnų Nr. 1 pulko 5-ojo eskadrono puskarininkio uniformą iš 1813 m.

E. Kazlauskis keliolika metų dalyvavo Vilkmergės (dabar Deltuvos – aut. pastaba) Napoleono epochos mūšio rekonstrukcijoje. Jis priminė, kad 1812 m. jo kariuomenė persikėlė per Nemuną ir užėmė Lietuvą. Ties Deltuva anuomet įvyko didžiausias mūšis. Pašnekovas sakė, kad į jo rekonstrukciją susirenka gausybė ne tik mūsų šalies žmonių, bet ir užsieniečių.

Entuziastas pasakojo, jog praėjusią vasarą dalyvavo Lat­vijoje, Baltijos šalių rekonstruktorių susibūrime. Vokiečių ir raudonarmiečių kautynių rekonstrukcijoje jis buvo apsirengęs vokiečių pėstininko uniforma.

Domina inžinerinė mintis

E. Kazlauskio kolekcijoje daugiausia atkurtų vokiečių kareiviškų uniformų iš įvairių karo laikotarpių. Netgi senutėlę vokišką kariškų rūbų spintą įsigijęs. „Visas pasaulis domisi militaristinėmis uniformomis. Vokiečių – viena iš pagrindinių krypčių, nes paliko turtingą paveldą, – kalbėjo kolekcininkas. – Mane domina inžinerinė mintis, techninės galimybės.“ Jo teigimu, išmintingi, protingi žmonės jas kūrė, kad ekstremaliose sąlygose būtų patogu, nevaržytų kūno. „Civilizuotame pasaulyje žmogus buvo gerbiamas“, – akcentavo pašnekovas. Jo nedomina kariški drabužiai, sukurti be meilės žmogui. „Vokiečiams kareiviškus batus tiekė garsioji avalynės firma „Salamander“, o kariškų uniformų dizaineris – Hugo Boss. Tankus kūrė mašinų gamybos kompanija „Porche“, – pasakojo E. Kazlauskis.

Jis sukaupęs ir kariškos amunicijos. Įdomi vokiškų šalmų kolekcija. „Šis II pasaulinio karo metų kareivio šalmas primena viduramžių riterio“, – palygino pašnekovas. Įvairių kareiviškų prožektorių rinkinys irgi traukia dėmesį. Savo istoriją turi žygio kuprinių komplektai. E. Kazlauskis rodė Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnų pulko Nr. 1 kariškio žygio kuprinę. „Šiemet pulkui sukanka 300 metų“, – patikino pašnekovas. Ir pridūrė, kad dalis amunicijos – autentiška. Jis džiaugėsi latvio padovanota lietuvių tarpukario karininko sagties kopija, kurią padarė latvių partizanas, kartu kovojęs rezistencijoje su lietuviu partizanu.

Gauna ne tik gerų emocijų

Ketvergiškis istorija susidomėjo studijuodamas tuomečiame Kauno politechnikos institute. „Pirmiausia per keliones susidomėjau kraštotyra, – patikslino E. Kazlauskis. – Prieš porą dešimtmečių susipažinęs su latviais rekonstruktoriais, kuriems rūpėjo karo istorijos atkūrimas, aš pradėjau domėtis kariškomis uniformomis.“

Apie tai pradėjo ieškoti medžiagos istoriniuose šaltiniuose. Šis pomėgis brangus. Pasak E. Kazlausko, atkurti karišką uniformą užtrunka 1–2 metus, ir tai kainuoja iki 3 tūkst. eurų. Pasiūti gali ne bet kuris siuvėjas, o tik kūrybiškas, kuriam tai įdomu, teikia džiaugsmo. Taip pat ir batsiuviai – batus.

E. Kazlauskis ir pats gali mažus dalykėlius pasiūti. Jis nepagailėjo laiko ir pagal istorinę medžiagą atkūrė Priekulės E. Vicherto mėgėjų spektaklyje „Šaktarpis“ vaidinusiems aktoriams jūrų kapitono, žvejybos prievaizdo ir eigulio uniformas.

E. Kazlauskis su bendraminčiais įkūrė „Klaipėdos karybos istorijos klubą. „Labiausiai dominančios temos – viduramžių, Napoleono epocha ir II pasaulinis karas“, – sakė jis. Ir pridūrė, jog reikia studijuoti daug istorinės medžiagos.

Tačiau E. Kazlauskis apgailestavo, jog nėra vienareikšmiško įstatymo, saugančio besidominčiuosius istorine karyba, susijusia su Vokietijos nacių ir bolševikų simbolika. „Draudžiama šio laikotarpio simbolika ir jos platinimas ar propagavimas. Betgi vaidinimas ar inscenizacija nėra propagavimas. Priešingai – kompetentingas ir vaizdingas praeities pateikimas visuomenei“, – dėstė pašnekovas. Jis prisiminė, jog prieš kelerius metus uostamiestyje policija sulaikė vokiečių ir raudonarmiečių uniformomis apsirengusius vyriškius. Už nacių ir sovietų simbolikos propagavimą iškėlus bylą, teko aiškintis, jog tai buvo tik istorinis vaidinimas.

Virginija LAPIENĖ