Įvertinimas

Kraitį ateičiai profesorė susikrovė gimtuosiuose Ežaičiuose


Tarp devynių 2006 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų yra mūsų kraštietė menotyrininkė, architektūros istorikė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Ši prestižinė premija, vasario 15 d. iškilmingai įteikta Prezidentūroje, jai suteikta už kūrybišką istorinės atminties žadinimą ir Lietuvos architektūros paveldo aktualizavimą veikaluose „Antanas Vivulskis (1977-1919): tradicijų ir modernumo dermė“, 2002 m.; „Vilniaus architektai 1850-1914“, 2005.


Pirmoji pažintis su meno istorijos dalykais įvyko Gargžduose, per piešimo mokytojos Jovitos Skolevičienės pamokas, fakultatyvą bei išvykas po Lietuvos miestus ir miestelius. Tai “uždegė” ir įkvėpė drąsos studijuoti menotyrą. O tikruoju šaltiniu, iš kurio susikrovė “maisto atsargas” savo ateičiai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė vadina savo gimtąjį kaimą – Ežaičius.


Apie laureatę


Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė gimė Ežaičiuose. 1972 metais baigė Gargždų vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Vilniaus dailės institutą studijuoti menotyros. 1984 metais apgynė menotyros daktaro disertaciją „Lietuvos architektūros stilistinė raida 1830-1920“. Dirbo Architektūros ir statybos institute, nuo 1996 m. iki šiol – Vytauto Didžiojo universiteto Menų institute. Yra šio universiteto profesorė. Mokslininkė tyrinėja XIX a.- XX a. pradžios Lietuvos architektūros bei kultūros paveldo raidos procesus. Ji parengė 5 monografijas ir daugiau kaip 20 mokslinių straipsnių, vadovauja daktaro disertacijoms, skaito kursus magistrantams ir doktorantams.


Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė yra Lietuvos dailės istorikų draugijos narė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, LR Kultūros paveldo departamento architektūros, istorinės-meninės raidos ekspertė, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narė, Kauno Arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos narė, Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo ekspertė, Lietuvos mokslo tarybos ekspertė.


Gimtasis kaimas – gaivus šaltinis


– Esate gimusi ir užaugusi Klaipėdos rajone, Ežaičiuose. Įdomu, kas paskatino kaimo vaiką rinktis „nepraktišką“ specialybę – menotyrą?


– Paskatų savajam pasirinkimui dabar įžvelgiu daugybę, sunku atrinkti, kurios buvo svarbiausios. Augau kaimo mokytojų šeimoje; mokykla buvo įsikūrusi nacionalizuotoje stambaus ūkininko sodyboje (vaikystėje, aišku, to nesupratau), kuri stovėjo atokiau nuo kaimo. Dar pradinėse klasėse perskaičiau visą mokyklos biblioteką. Turėjau ir kitą ypatingą pomėgį – bastytis skardžiais ir pamiškėm palei vingiuotą Skinijos upelį – įdomiausia, kai pavasario potvyniai neša ledus, o iš po sniego kalasi gležni žibučių pumpurai. Skaitymas ir tyrinėjimas vienumoje buvo pats tikrasis mano būvis, kurio skonį patyriau anksti. Per tėčio liniją paveldėjau gebėjimą lengvai rašyti, per mamą – polinkį permainoms, kurios neleidžia užsisėdėti vienoje vietoje. Gyvenimas kaime išmokė organizuotumo, puikiai žinojau, kad nenuravėjui daržo ir nepalaisčiusi agurkų neturėsiu laiko pasislėpt po obelim su knyga…


– Kuo Jums gražus ir įsimintinas liko jaunystės metas, mokykla, joje sutikti žmonės? Gal dar išlikę ryšiai bent su kai kuriais iš jų?


– Tikrasis šaltinis, iš kurio susikroviau “maisto medžiagas” ateičiai, buvo Ežaičių kaimas. Iš jo kilo jaukus sugyvenimas su gamta, smalsumas senoms medinėms troboms ir visokiems rakandams, žemaitiškai santūrūs ir kartu patikimi ryšiai su kaimynais, kaimo vaikais. Kai grįžtu į tuos kraštus – koks džiaugsmas pasišnekėti žemaitiškai! Nuo mažens mane prižiūrėjo Anelė – ne giminė, bet artimesnė už artimiausią močiutę. Iš jos labai daug gavau, daug išmokau. Kaune gyvena jos brolio dukra – vienintelė išlikusi draugė, su kuria galime paplepėti apie vaikystės kaimą ir prisiminti visokias vietas, žmones, nuotykius. Mokymosi laikotarpis Gargždų vidurinėje dabar man atrodo kažkoks standartiškas, nuobodokas. Išskyrus vieną nepaprastą dalyką. Kai piešimo mokytoja Jovita Skolevičienė nebežinau kurioje klasėje pasiūlė meno istorijos fakultatyvą, iš karto supratau, jog čia skirta man. Ieškojau visos Gargžduose įmanomos rasti menotyrinės literatūros, užsidegusi skaičiau ir niekad nepavargdavau (nuo chemijos ir anglų kalbos pamokų chroniškai įsiskaudėdavo galva…). Tam, kad mūsų pažintis su meno istorijos dalykais taptų bent kiek apčiuopiamesnė, mokytoja J. Skolevičienė organizavo keliones į Vilnių, panemunės pilis. Tai patys ryškiausi įspūdžiai iš mokyklos metų. Jie davė drąsos stoti į menotyrą. Žinojau, kad nesėkmės atveju stosiu tol, kol pavyks, nes mano vieta – tik ten. Bet pasisekė iš pirmo bandymo.


Griūva labiau nei sovietmečiu


– Kodėl mokslinio darbo kryptimi pasirinkote XIX-XX a. pradžios architektūrą? Kokią savo darbo prasmę įžvelgėte tuomet, sovietmečiu, kai dvarai buvo paversti ubagynais, bažnyčios – sandėliais, kai jie griuvo, lūžo, degė ir buvo diegiama mintis, jog mums tai nepriimtinas – buržuazinis palikimas?


– Ėmiausi tyrinėti laikotarpį, kurio objektų Lietuvoje buvo labai daug ir iš dalies dėl to gausumo jie menkai tevertinti. Beje, visame pasaulyje secesija, istorizmas buvo pripažinti kaip tyrinėtini dalykai tik XX a. antroje pusėje. O Lietuva turėjo dar vieną “pateisinamą priežastį” jų nemėgti, nes tai carizmo laikotarpio, nelaisvės metų paveldas. Man visuomet buvo įdomu išsiaiškinti – kas ir kaip yra iš tikrųjų, pamatyti architektūros vertes be ideologijos akinių. Tiesą sakant, sovietmečiu tyrinėjom ir dvarus, ir bažnyčias, nepersiimdami tuo, ką skelbė oficialioji ideologija. Buvom tikri, kad mūsų darbas turi prasmę ir vertingas ateičiai. Kad ir kaip nepagarbiai valdžia tuomet naudojo kai kuriuos pastatus, bėda ne pati didžiausia, jie bent išliko. Bet kai pastatai paliekami be naudotojų, jie neišvengiamai griūva, o tai kur kas dažniau vyksta šiais, Nepriklausomos Lietuvos laikais. Ne išimtis ir tokia situacija, kad dvarą privatizavęs savininkas laukia, kol jis sugrius ir bus galima plėtoti naujas statybas.


– Prestižinė premija Jums paskirta už kūrybišką istorinės atminties žadinimą ir Lietuvos kultūros paveldo aktualizavimą. Gal tai ženklas, jog į mokslininkų, tyrinėtojų mintis bus įsiklausoma labiau, kad kultūros paveldui bus skiriama daugiau dėmesio ir lėšų, kad pavyks išgelbėti tai, kas dar likę?


– Apdovanojimai, aišku, kilsteli profesijos prestižą, tačiau kad jie atsilieptų valstybinei paveldo saugojimo politikai – nedrįstu to tikėtis. Reikia ilgo ir kantraus teisės, valdymo, saugojimo ir tvarkymo grandžių darbo, kad paveldosaugos sistema Lietuvoje imtų keistis. Be to, jai vis reikia įlieti naujos gyvybės – švietimu ir kitokiomis geromis iniciatyvomis palaikyti ir ugdyti visuomenę, norinčią turėti kultūros paveldą. Iš kur rasis nauji paveldo mylėtojai, kai tiek daug žmonių traukiasi iš Lietuvos?..


Miestelių pastatai verti globos


– Kuo Jums įdomus ir vertingas Klaipėdos rajono kultūros paveldas? Ar jis pakankamai ištyrinėtas? Į ką siūlytumėte kuo greičiau atkreipti dėmesį ir ką pirmiausia reikėtų gelbėti nuo sunykimo?


– Dar studijų metais Vilniaus dailės institute fotografavau evangelikų kapinių kryžius – tai unikalus šio krašto paveldas, visiškai baigiantis išnykti. Būtų gerai, kad ne vien Kisinių kapinaitės išliktų. Manau, kad vertėtų atkreipti dėmesį į šio regiono miestelių namus – medinius ir mūrinius. Jie nėra stilinės architektūros pavyzdžiai, bet tai labai trapus vietinis paveldas, kuris atnaujinimų metu gali būti išnaikintas kaip “neturintis stilistinių bruožų”. Būtų sveika naujus būstus projektuoti atsižvelgiant į tradicinius Gargždų, Vėžaičių ar Priekulės namus. Džiugu, kad istorikė Janina Valančiūtė ėmėsi Klaipėdos regiono dvarų tyrinėjimo; gal atsiras kas, norintis įsigilinti ir į miestelių vietinę architektūrą? Mielai priimtume entuziastus menotyros studijoms VDU Menų institute.


Istorijos neperrašysi


– Įdomu sužinoti Jūsų požiūrį į sovietmečio architektūrą, paminklus. Ar manote, kad juos verta išsaugoti, o gal tegul sunyksta kaip balastas, tegul išnyksta kaip slogus 50 metų okupacijos sapnas, kurio niekas ir niekada nebenorės prisiminti?


– Yra toks paprastas liaudiškas posakis – iš dainos žodžių neišmesi. Ir mes savo šalies istorijos neperrašysim, kad ir kaip norėtųsi matyti ją gražesnę, kilnesnę. Esu tvirtai įsitikinusi, jog kiekvienas mūsų krašto istorijos tarpsnis, taip pat ir sovietmetis, turi būti paliudytas tikrų (medžiaginių) liudininkų. Tie liudininkai yra ir pastatai, ir sovietų karių kapinės, ir įvairūs paminklai. Šiuo metu jau paplito sąvoka “disonuojantis paveldas”, kuri įvardija kultūros paveldą, vienu ar kitu aspektu disonuojantį su mūsų pažiūromis, politika, ideologija. Caro Rusijos pastatyta karinė tvirtovė Kaune yra toks disonuojančio paveldo pavyzdys. Mes apsisprendžiame saugoti šią tvirtovę kaip istorijos ir kultūros faktą. Šiek tiek subtilesni klausimai kyla dėl ideologiškai “pakrautų” paminklų. Aišku, kad jie turi pasitraukti iš svarbių miesto vietų ir perkelti saugoti kaip praeities eksponatai. Tačiau neutralūs sovietmečio paminklai gali pasilikti savo buvimo vietose (Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje), liudydami apie specifinę to meto meninę raišką. Beatodairiškas sovietmečio pastatų renovavimas yra vertas aštrios kritikos; turėtų būti atsiklausiama profesionalų ir išsaugomi bent jau būdingiausi sovietmečio architektūros pavyzdžiai.


Pašaukimo įpareigota


– Esate labai užimtas ir plačios veiklos žmogus: mokslininkė, daugelio komisijų, draugijų, fondų ir tarybų narė bei ekspertė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, doktorantų darbų vadovė… Įdomu, kaip Jums sekasi suderinti visa tai su pareigomis šeimai, dukroms? Ar jos suka Jūsų, o gal visai kitu keliu?


– Naminius rūpesčius suderinti su moksliniais yra visų paprasčiausia – būtinybė paruošti šeimynai pietus ar sutvarkyti kambarius natūraliai priverčia atsitraukti nuo popierių ir pravėdinti galvą – po pauzės vėl norisi grįžti prie kompiuterio. Dukros taip pat yra įnikusios į tokius užsiėmimus, kur nebelieka laisvalaikio – vyresnioji Julija studijuoja Vilniaus dailės akademijoje Kaune taikomąją grafiką, jaunėlė Teresė mokosi Dailės gimnazijoje. Taigi mes gerai viena kitą suprantam.


Kur kas sudėtingiau derinti skirtingo profilio darbus – pavyzdžiui, skaitant paskaitas ir joms ruošiantis, labai sunku imtis naujos tyrinėjimo užduoties, kuri uždega ir norėtum vien į ją gilintis. Arba įvairūs ekspertavimo darbai, projektų vertinimai įvairiose tarybose – jie atima begalę laiko, energijos ir kantrybės – bet tai dalis, kuria turiu prisidėti prie dabarties vyksmo – profesija įpareigoja


Irena KASPERAVIČIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių