Įvertinimas
Endriejaviškė tautodailininkė Liuksemburge atstovavo Lietuvai
Kovo mėnesį Liuksemburgo lietuvių bendruomenė pristatė Lietuvą LUXEXPO parodų rūmuose vykusiame 30-ajame Migracijos, tautų ir kultūrų festivalyje. Tarp beveik 400 stendų, kuriuose atstovauta įvairių pasaulio šalių ir tautų kultūroms, lietuviška išsiskyrė originalia puošyba ir darbų gausa bei įvairove. Lietuvių tautodailės darbų šiam stendui pristatė endriejaviškė tautodailininkė Aurelija Pociuvienė su kauniete kolege Edita Rimkiene.
Endriejave gyvenanti tautodailininkė A. Pociuvienė tris dienas prieš Velykas praleido pasaulio tautų atstovų šurmulyje – Liuksemburge vykusiame Migracijos, tautų ir kultūrų festivalyje. Čia veikė knygų mugė, dailės salonas, vyko susitikimai su rašytojais. Beveik 400 stendų atstovauta įvairių pasaulio šalių ir tautų kultūroms, pristatyta tradicinė virtuvė, suvenyrai, dailės darbai.
Liuksemburgo lietuvių bendruomenė, penktus metus jame pristatanti savo kraštą, tiek kartų kvietė ir tautodailininkes endriejaviškę A. Pociuvienę bei kaunietę E. Rimkienę. Ir šį kartą jos nuosavu automobiliu į Liuksemburgą pristatė per 100 kilogramų sveriantį krovinį – įvairių tautodailės darbų bei lietuviško maisto produktų.
„Su mumis važiavo ir tautodailininkė Jūratė Mierkienė iš Priekulės“, – sakė Aurelija.
Tautodailininkės, įveikusios du tūkstančius kilometrų, sėkmingai pasiekė Liuksemburgą.
A. Pociuvienė pasakojo, kad Lietuvos stendo kaimynai buvo Belgija, lankstinukais reklamavusi savo šalį, bei Moldova, kurios pagrindiniai eksponatai – siuvinėti rankdarbiai.
„Mes pateikėme įvairių lietuvių tautodailininkų darbų: keramikos, medžio dirbinių, gintaro, žalvario, sidabro papuošalų, suvenyrų, nertų servetėlių, siūtų, megztų lininių drabužių, – kalbėjo endriejaviškė. – Be to, atvežėme lietuviškos konditerijos gaminių – šakočių, „grybukų“, lietuviško 5 rūšių sūrio, alaus. Lankytojus vaišinome kepyklos „Gardėsis“ juoda duona.“
Lietuvių bendruomenė pristatė Lietuvą lankstinukais prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis, o vienas atstovas nuolat bendravo su lankytojais.
Aurelija pasakojo, kad jie domėjosi lietuvių tautodailininkų darbais. Ypač jiems patiko funkcionalūs daiktai, kaip antai ąžuolinės virtuvinės lentelės, puoštos augalais, kurias mielai pirko, nežiūrėdami kainos. Taip pat pirko papuošalus iš gintaro, žalvario. Prancūzes traukė lininės suknelės. Pasak Aurelijos, lankytojai norėjo paragauti lietuviškos duonos, sūrio, alaus.
Ji prisipažino, jog malonu buvo girdėti, kad daugelis lankytojų viešėję Lietuvoje – minėjo Vilnių, krepšinį, paėmę lankstinuką, rodė, kur čia lankėsi. „Tačiau kai kuriems teko paaiškinti, kur yra Lietuva, kad sostinė ne Ryga, – šypsojosi A. Pociuvienė, su užsieniečiais bendravusi prancūziškai. – Mumis rūpinosi Liuksemburgo lietuvių bendruomenės tarybos nariai Ramunė ir Remigijus Šarkauskai. Beje, ši bendruomenė gausi – apie 400 narių. Ji buvo pakvietusi ir Prancūzijos lietuvių bendruomenes.“
Endriejaviškė džiaugėsi atsidūrusi tame pasaulio tautų katile, kur buvo reta galimybė paganyti akis, išgirsti savitą muziką, pajusti neįprastus kvapus.
„Buvo įdomu pasižvalgyti po kitų šalių stendus, paragauti jų siūlomo maisto. Dėmesį atkreipė Afrikos šalys – šurmuliuojantys, linksmi žmonės, nors jų gyvenimas nelengvas. Galbūt dėl kaitrios saulės jie spinduliuoja nuolatinį džiaugsmą, – samprotavo Aurelija. – Festivalyje veikė labdaros fondai, kurie kvietė paremti Afrikos vaikus. Europiečiai pirko afrikietiškus suvenyrus, papuošalus, ragavo jų maisto.“
Grįždamos iš Liuksemburgo, mūsų šalies tautodailininkės Prancūzijoje užsuko į kurortinį miestelį Amneville, o Vokietijoje pasigrožėjo Trir miestu. Ilgos kelionės nuovargį kompensavo patirti nekasdieniai įspūdžiai.
Virginija LAPIENĖ
