Įvertinimas

Monografija „Endriejavas“: daug gyvenimo situacijų aprašyta ir nemažai kas joje nesudėta…


– Mane labai nudžiugino žinia apie tai, kad ši mūsų knyga „Bangos“ skaitytojų įvertinta geriausiu 2010 metų projektu. Sveikinu ir linkiu endriejaviškiams, visiems kraštiečiams stiprios sveikatos, puikios nuotaikos, kad visur ir visada dirbtume taip susitelkę ir geranoriškai atsidavę bendram reikalui, kaip tuos šešetą metų, kai rengėme šią solidžią monografiją, kuri tikrai turės išliekamąją vertę ateities kartoms, – sako vienas produktyviausių jos bendraautorių Juozas Beniulis.


Man buvo malonu susipažinti su šiuo nuolat ieškančiu iniciatyvų talentingu žmogumi, kraštotyrininku, veikliu pedagogu, poetu, keleto leidinių sudarytoju. Ir tai ne viskas. Prie čia išvardintų jo ypatybių būtinai turiu pridurti – muzikantas, medžiotojas, kinologas, lietuviškų skalikų augintojų sąjungos narys ir ekspertas.


Tėviškė šaukia…


Tu sustok, paklausyki, palauki –


Vėl kažkur vyturėlis pragysta,


Vėl atbėga Stončaičių palaukėm


Pasiklydusi mano vaikystė…


– Tai posmas iš Juozo eilėraščio „Stončaičiai“, skirto gimtajam kaimui, kurį nuo Endriejavo skyrė tik penki kilometrai.


Dar ir dabar girdžiu tylų vasaros vakarą pro Šimuliškę, pro padūmavusius miškus atsklindantį tolimą bažnyčios varpo skambesį, – su nostalgija prisimena Juozas. – Visi, kurie gimėme ir augome pamiškėse, ant kalvų patupdytose ar šalia dulkančių vieškelių išsibarsčiusiose sodybose, be jų dar turime ir savo miestelius. Tie miesteliai buvo pirmoji laiptų pakopa ir pirmoji starto aikštelė žengiant į gyvenimą. Buvo laikas, kai pažinojau beveik kiekvieną Endriejavo gyventoją, galėjau pasakyti, kokiame name gyvena. Čia baigta vidurinė mokykla, daug dainuota, vaidinta, grota. Dabar tenka patirti keistą jausmą, kai atvažiavęs į gimtinę nebepažįsti savo krašto žmonių. Ir jie, žinoma, tavęs nepažįsta… O miestelis tas pats: išgražėjęs, atjaunėjęs, asfaltuotas. Bet ir mūsų pėdų čia likę…


Niekas mūsų neištrėmė, neišvarė. Išvažiavome patys gyventi kitur savo noru. Taip man susiklostė, kad besimokydamas Vilniuje susipažinau su pasvaliete ir… visam gyvenimui įleidau šaknis į Pasvalio molį. Čia gimė, užaugo visi trys mano vaikai. Gal būsiu kiek banalus, bet… šiluma krūtinę užlieja, kai nuo Kapstato ežero slėnio pradedu kilti Endriejavo sankryžos link.


Juozas Beniulis sako jau anksčiau turėjęs slaptą norą parašyti knygutę apie gimtinę ir giminaičiams buvo pažadėjęs, todėl kai kurie patys ėmėsi rinkti atsiminimus. Turi ir nemažą leidybos patirtį, nes išėjusi ne viena jo parašyta knyga apie Aukštaitiją, Pasvalio kraštą. Todėl labai dėkingas redaktoriui Virginijui Jociui, kad pakvietė prisijungti prie jau dirbamo didelio ir labai reikalingo darbo ir tapti vienu iš 60-ties monografijos „Endriejavas“ bendraautorių.


Monografijoje yra keletas Juozo straipsnių: atsiminimai apie gimtąjį Stončaičių kaimą, apie dramatišką pokario laikotarpį – „Partizaninė kova 1944-53 metais“, apie Kostą Balsevičių ir kitus senuosius Endriejavo muzikantus, paskutinįjį grafų Oginskių vežiką Juzefą Kanzerskį ir kaimynus.


Kas knygon nesudėta…


– Taip jau atsitiko, kad dalis mano parašytų straipsnių nebepateko į monografijos puslapius, – dabar apgailestauja mano pašnekovas. – Buvo dvi priežastys. Viena – dėl didelės apimties tie rašiniai nebesutilpo į knygą, kita – su kai kuriais truputį pavėlavau. Buvo momentas, kai redaktorius tiesiog paprašė pasirinkti, ką turėčiau spausdinti – apie kaimynus ar apie Endriejavo giedotojus? Pasirinkau kaimynus, nes nenorėjau, kad jie liktų užmaršty. Žinoma, labai gaila, kad nebetilpo pasakojimas apie unikalų laidotuvių paprotį mano gimtojoje Žemaitijoje – Kalvarijos Kalnų giedojimą. Liko nepaminėti šaunieji Endriejavo giedotojai: Staselė Venckienė, Zuzana Auškelienė, Laima Bulvydienė, Darata Kaulienė, Kazimiera Končienė, Antanina Nagreckienė, Romas ir Ciprijonas Genučiai, Povilas Jurgaitis, Andriejus Vainius, Adolfas Nagreckas ir dabar jau miręs mano giminaitis Petras Jurkus.


Dar pora rašinių, „nebesuspėjusių į traukinį“, buvo apie dvi mano mokyklas. Ypač gaila, kad į leidinį nebepateko medžiaga apie dabar jau išnykusią Šlepštikų pradinę mokyklą. Ten yra gana įdomių epizodų. Pavyzdžiui, mano tetos Antaninos Vaitkienės pasakojimas apie tai, kaip sovietmečiu šioje mokykloje dirbusiai mokytojai Birutei Dromantienei valdžia įsakė nupjauti mokyklos kieme stovėjusį kryžių. Mokytoja, žinoma, nevykdė šio įsakymo, o kai valdžios vyrai atvažiavo patikrinti, Birutė pasiėmė dvitraukį pjūklą ir pasiūlė: „Einam, padėsit nupjauti, nes niekas iš vietinių nepadeda“… Sugėdinti vyrukai išsinešdino. Taip ir liko stovėti tas kryžius.


Šiek tiek rašiau apie mokytojus Anicetą Lygnugarytę, Aleksą bei Rūtą Jurėnus. Dviejų pastarųjų gyvenimo peripetijas yra aprašęs jų mokinys rašytojas Petras Dirgėla. Rūta Jurėnienė mirė labai jauna, mes tuo metu mokėmės vienuoliktoje klasėje. Man kartu su kitais bendraklasiais teko į kapines nešti mokytojos karstą…


Kitame rašinyje bandžiau prisiminti Endriejavo vidurinės mokyklos tuomečius mokytojus ir savo bendraklasius, tačiau kai monografijoje pamačiau, kiek daug medžiagos surinkta apie šią mokyklą, nusiraminau, nes supratau, kad nieko naujo ar ypatingo aš jau būčiau ten ir nebepateikęs.


Žinoma, labai malonu buvo, kai knygos pristatymo metu mane pasveikino ne tik giminaičiai, bet ir suolo draugas Juozas Sungaila su žmona. Pertraukėlės metu teko trumpai, bet nuoširdžiai pabendrauti su klasės drauge Janina Montvydaite-Skuodiene. Iš giminaičių pasakojimo vėliau sužinojau, kad tarp salėje tuo metu sėdėjusių buvo ir kita mano bendraklasė Aldona Metrikytė-Čeledinienė, bet su ja kažkaip nebesusitikom. Tiesa, neseniai labai malonią staigmeną pateikė dar vienas bendraklasis, kurio nemačiau nuo mokyklos baigimo metų. „Visagalis“ internetas, konkrečiau, skaipas, suteikė galimybę pabendrauti vizualiai ir ilgokai pasikalbėti su iš Endriejavo kilusiu Vytautu Tamašausku, buvusiu sovietinės armijos, vėliau nepriklausomos Ukrainos karininku. Šiuo metu jis gyvena Simferopolyje. Štai kur endriejaviškius nuveda likimas…


Truputį per vėlai prisiminiau, kad neparašiau apie dar vieno netolimo kaimyno Vinco Žemgulio šeimą. Bandžiau atitaisyti klaidą, nusiunčiau rašinį, bet jau buvo per vėlu… O juk puikiai prisimenu tą žmogų, kuris ganydavo kolūkio karves su specialiai to išmokytais Rytų Europos aviganių veislės šunimis, kurie vaikystėje man darė labai didelį įspūdį.


Gyvenimas turi dvi puses…


– Rašydamas apie kai kuriuos kaimynus, kartais niekaip neprisiminiau jų vardų, be to, vaikas būdamas tiesiog galėjau jų ir nežinoti, o apibūdindamas savo gimtinės žmones, stengiausi prisiminti tik tai, kas geriausia, šviesiausia, gražiausia. Juk kiekvienas iš mūsų turi ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę. Tačiau tai nereiškia, kad aš perdėtai kažką liaupsinau, priešingai, esu įsitikinęs, kad su tiesa tikrai neprasilenkiau, – baigiant pokalbį apie monografijos leidybą sakė Juozas Beniulis.


– Teatleidžia man skaitytojas dėl galimų netikslumų ar klaidelių, juk neklysta tik tas, kuris nieko nedaro. Be to, kiekvienas žmogus tą patį įvykį gali prisiminti truputį kitaip, į vieną ar kitą dalyką žiūrėti iš kito kampo. Žinau, kad ėmiausi gana rizikingos ir daug kam skaudžios pokario rezistencijos temos. Puikiai suprantu, kad neišnykusi ir, ko gero, dar ilgai neišnyks priešprieša tarp vienoje ir kitoje barikadų pusėje stovėjusių giminaičių, šeimos narių, vaikų, anūkų, kad yra skaudžiai nukentėjusių tais sudėtingais laikais. Kalčiausi čia, žinoma, yra svetimieji, kurie atėjo į mūsų tėviškę ir suskaldė, sukiršino buvusius kaimynus, netgi jaunystės draugus ar giminaičius. Kita vertus, juk nei vaikai, nei anūkai negali ir neturi atsakyti už savo tėvų, senelių ar giminaičių poelgius ar klaidas. Tikrai nenorėjau nieko užgauti, įžeisti, tiesiog išsakiau savo požiūrį į tą laiką, pateikiau giminaičių prisiminimus, kaip jie yra man pasakoję. Iš savo patirties žinau, kokia kartais būna svarbi kiekviena diena: gali jau nebesuspėti sužinoti, išgirsti, nes labai daug vertingos informacijos kartu su mums brangiais ir įdomiais žmonėmis „atgulė“ į kauburėlius po kryžiais…


Kalbėjosi Aldona VAREIKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių