Jaunimui žinotina: profesionalius krepšininkus užgrūdina sunkumai

Kuris vaikas nėra mėtęs kamuolio į krepšį? Tačiau mėtymas mėtymui nelygu. Viena, kai tai tik smagus būdas su draugais leisti laisvalaikį, kita – kai galvoje nuolat kirba mintis, jog nori būti kaip Arvydas Sabonis, geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas. Koks kelias nuo svajonės iki realybės, kol tampama profesionalais, pasakoja krepšinio veteranai Simonas Serapinas (35 m.) ir Vaidotas Pečiukas (34 m.), žaidę ir legendiniame „Žalgiryje“, ir užsienio klubuose, o dabar – Gargždų SC komandoje.

Žaisdami Gargždų SC komandoje V. Pečiukas (kairėje) ir S. Serapinas džiaugiasi geru kolektyvu ir komandą palaikančiais sirgaliais.

Įkvėpė pavyzdys

„Nuo mažų dienų krepšinis labai patiko: ir pats bumbsėdavau kamuolį, ir stengdavausi pažiūrėti visas įmanomas varžybas per televizorių. Net naktimis keldavausi, kad per mažą „Šilelį“ NBA krepšinį pamatyčiau. Tiesa, mamukui tai nelabai patikdavo“, – prisiminimais dalijasi vienas iš Gargždų SC komandos lyderių S. Serapinas.

Už pavyzdį, pamokas ir neįkainojamą patirtį jo bendraamžis komandos draugas V. Pečiukas pirmiausia esąs dėkingas tėvams: „Kadangi abu tėvai sportavo, daug laiko ir aš praleisdavau sporto salėse ar stadione. Prie mano svajonės tapti krepšininku daug prisidėjo treneris Petras Veikalas. Joniškio Mato Slančiausko gimnazijoje, kur mokiausi, jis subūrė gerą komandą „Žaibas“. Dar didesnės įtakos turėjo tuometiniai Joniškio „Žiemgalos“ vyrų krepšinio komandos treneriai legendinis Modestas Paulauskas ir Vitoldas Masalskis.“

Kad daug kas priklauso nuo pirmojo trenerio, patvirtino ir S. Serapinas: „Mano pirmasis treneris Klaipėdoje buvo Algimantas Sercofas. O paskutiniais mokslo metais mokykloje (dab. Gedminų – aut. pastaba) jau žaidžiau LKAL rungtyniavusioje Gargždų komandoje. Tai buvo įvertinimas, kuris dar labiau motyvavo, o sporte noras ir motyvacija turi būti milžiniški. Nesvarbu, kad sunku, pavargai, atsibodo, vis tiek kaip robotas eini ir dirbi.“ Kad svajonė tapti profesionaliu krepšininku pamažu virstų realybe, jo nuomone, reikėjo dar daug sutapimų ir sėkmės.

Svajonės kainuoja

Guostis dėl sunkumų vyrai nelinkę, tačiau pripažįsta, kad sudėtingiausiomis akimirkomis padėdavo užsispyrimas. Kaip suderinti sportą ir mokslus, galvas teko palaužyti ir tėvams. „Vienu metu labai viskas buvo pablogėję, ir mama uždraudė visus sportus, kol mokslo reikalai pasitaisys. Metus nepasitaisė, bet treneris kažkokiu būdu vis dėlto įkalbėjo mamą vėl mane išleisti į treniruotes“, – dabar prisiminęs šypsosi S. Serapinas. Dažnai pamąstantis, kaip būtų pakrypęs gyvenimas, jei būtų siekęs mokslų, o ne užsiėmęs sportu, jis vis dėlto sako dėl nieko nesigailintis.

Nors išvargindavo didžiuliai krūviai, o savaitgalio kelionės į varžybas atimdavo daug laiko, kurį būtų buvę smagu leisti su draugais, V. Pečiukas pripažįsta, kad būtent krepšinis padėjo pažinti daug įvairių žmonių, susirasti naujų draugų, su kuriais bendrauja iki šiol ar net žaidžia mėgėjų lygose.

„Prie krūvių galima priprasti, svarbu, kad kojos laikytų. Kai būdavo sunku, sakydavau, kad tai laikina, – valios grūdinimą prisimena S. Serapinas. – O sunkų darbą atperka pergalės, kai komanda laimi čempionatą ar turnyrą.“

Buvusiam Klaipėdos „Neptūno“, Kauno „Žalgirio“, Kėdainių „Nevėžio“ ir dar daugiau nei dešimties klubų Lietuvoje ir užsienyje žaidėjui, prakaitą liejusiam ir puolėjo, ir gynėjo pozicijose, įsimintiniausia, kai tapo čempionu tiek studentų, vyrų ar mėgėjų lygose: „Kai patekau į Kauno „Žalgirį“, po to tapau Lietuvos čempionu vienoje komandoje su Arvydu Saboniu, buvau pakviestas į rinktinę…“ Prieš pusantrų metų krepšininko karjera vos nenutrūko dėl rimtos traumos. Pakartotinė operacija, reabilitacija, vaistai, malšinantys skausmą, kai tindavo kelio sąnarys, ir tada – netikėtas skambutis iš Alytaus „Dzūkijos“ klubo. „Pasiūlė man dar pabandyti, atvažiuoti, padirbėti su kineziterapeutu, su fizinio rengimo treneriu. Pradžia buvo labai sunki, vėl su skausmais ir vaistais, bet po kokio mėnesio pradėjo lengvėti“, – apie permainas pasakoja šį sezoną Gargždų SC į pergales vedantis krepšinio veteranas. Veržlumo treniruotėse ir varžybose nestingantis S. Serapinas pripažįsta, kad vaikytis 18–19 metų jaunuolius subrendusiai komandai kur kas sunkiau.

Laisvalaikis ir šeimai, ir… sportui

„Jei būtų galimybė, norėčiau grįžti į Rumunijos Tirgu Murešo „BC Mureš“, kurioje praleidau nemažai laiko ir sutikau daug įdomių žmonių. Dar viliotų Pietų Prancūzija, Antibes miestelio komanda, kur ir oras, ir visa pakrantė nepakartojama“, – nostalgiškai prasitaria V. Pečiukas.

Ar baigus profesionalaus krepšininko karjerą pravers Havajų universiteto diplomas, sportininkas nežino, bet patirtį, įgytą mokantis Amerikoje ir keliaujant, vadina neįkainojama.

Paklaustas apie prakaitu aplaistytus medalius, V. Pečiukas sako jų neskaičiavęs, bet kaip ir sportinių marškinėlių, trofėjų, suvenyrų sukaupęs nemažai. „Žmona Ieva žadėjo kada nors įrengti jiems skirtą kambarį ar kampą sode“, – juokauja krepšininkas, laisvalaikiu žvejojantis, žaidžiantis tinklinį, futbolą, o augant sūnums Patrikui ir Matėjui pamėgęs ir lego. V. Pečiukas prisipažįsta, jog nedrąsiai pasvajoja, kad ūgtelėję sūnūs sektų sportininko tėčio pėdomis, tačiau svarbiausia, kad būtų laimingi.

„Tai vinį įkalt, tai lemputę įsukt“, – paklaustas apie laisvalaikį juokiasi S. Serapinas. Su žmona Erika dukrą Erną auginantis krepšininkas randa laiko ir sporto klubui, kai nevyksta treniruotės ir varžybos, ir naujiems filmams, ir knygoms.

„Sergu ir už komandą, kurioje žaidžiu, ir už buvusius komandos draugus, kurie dar laksto. Aišku, visada maloniau, kai „Žalgiris“ nugali „Lietuvos rytą“ arba kai šis gauna, pavyzdžiui, nuo Utenos“, – neslepia krepšininkas. Profesionalaus sportininko kelią liudija įrėminti sportiniai marškinėliai ant sienos, spintelė su medaliais, žurnalų ir laikraščių iškarpos, kurias, kaip sako S. Serapinas, mamukas taupė per visą jo karjerą.

„Skaičiuot daug galima, bet yra keturi pagrindiniai laimėjimai – čempionų titulai: du LKL čempionų žiedai, kai žaidžiau „Žalgiryje“, Lenkijos ir Ukrainos čempiono medaliai“, – sėkmingiausius karjeros etapus peržvelgia S. Serapinas.

• 2014 m. rugsėjį įkurta Gargždų SC krepšinio komanda 2014–2015 m. Lietuvos regionų krepšinio lygoje rungtyniavo B divizione ir tapo šių pirmenybių čempione. Taip įgijo teisę 2015–2016 metų RKL sezoną žaisti aukštesniame pagal pajėgumą A divizione. Puikiai pradėjusi sezoną vėliau komanda šiek tiek išsikvėpė ir galutinėje komandų rikiuotėje užėmė 5–8 vietas.
• 2016–2017 Natural Pharmaceuticals-RKL A divizio­no sezone rungtyniavo 16 krepšinio komandų. Gargždų SC, treniruojama Audriaus Mineikio, patyrė 4 pralaimėjimus ir iškovojo 26 pergales.
• Rezultatyviausias ir naudingiausias reguliariojo sezono Gargždų SC komandos žaidėjas – Simonas Serapinas, vidutiniškai per rungtynes pelnęs po 16,4 taško ir rinkęs po 18,7 naudingumo balų.
• Rezultatyviausios Gargždų krepšininkų rungtynės buvo 2016 m. gruodžio 2 d. su Kauno rajono „Omega“ komanda. Į jos krepšį gargždiškiai įmetė 98 taškus ir laimėjo rezultatu 98:74.
• Didžiausiu taškų skirtumu laimėtos buvo vasario 4 d. rungtynės – gargždiškiai net 38 taškų skirtumu įveikė Ukmergės „Olimpo“ krepšininkus.