Jei mes taip mylėtume gyvuosius

Rudenį, apmirštant gamtai, švenčiame mirusiųjų paminėjimo dieną Vėlines. Lietuviai turi gražią tradiciją prižiūrėti brangių mirusiųjų kapus (ir taip nuo senų laikų). Tai, ką mes turime šiandien, yra prieš mus gyvenusių, dirbusių, kūrusių žmonių darbo rezultatas, mes liekame jiems dėkingi ir skolingi. Tikima, kad su kūno mirtimi žmogus neišnyksta, bet lieka su mumis kitokioje būsenoje, dvasinėje būsenoje. Pomirtiniu gyvenimu (vienokiu ar kitokiu) žmonės tikėjo visada, nes žemiškasis gyvenimas absoliučios laimės neatneša.

Vėlinių proga norėčiau pasidalinti keliomis mintimis apie mirusiųjų pagerbimą. Žmogus yra psichofizinė būtybė – kūnas ir siela. Kol žmogus yra gyvas, abu pradai (kūnas ir siela) aktyviai veikia, žmogui reikia ir maisto, ir šilumos, ir rūbų, bendravimo, patarimo, užuojautos, maldos… Po mirties palaidojus kūną jam nebereikia nieko, bet siela nemiršta ir jai reikia gyvųjų pagalbos – maldos, prisiminimo, dvasinio bendravimo. Deja, mes, gyvieji, tuos du dalykus dažnai sumaišome ir po laidotuvių daugiau rūpinamės mirusiojo kūno reikalais, apleisdami dvasinius dalykus. Mirusiesiems visiškai tas pats, koks ir kiek kainuojantis paminklas pastatytas ant jų kapo, kiek ir kokių gėlių padėta, kiek žvakių uždegta, šitie materialūs daiktai jiems visiškai neberūpi (galvoju, kad skaitytojai sutinka su šia mintimi). Materialūs daiktai reikalingi tik gyviesiems.

Lietuvoje mirusiųjų kultas (garbinimas) labai stiprus, perdėtai stiprus. Karinių Jūros Pajėgų kapelionas kunigas Romualdas Ramašauskas sako: „…jei mes taip mylėtume gyvuosius, kaip mylime mirusius – mes gyventume rojuje…“ Manau, jog būtų gražu ir protinga, kad Vėlinių proga apgrėbstytume kapą, pamerktume vieną puokštelę gėlių (jei šalna – pušies ar eglės šakelę) ir uždegtume vieną ilgai degančią žvakę, o sutaupytus pinigus panaudotume gyvųjų reikalams. Ir sutaupytume daug! Prieš keletą metų kalbėdama televizijos laidoje moteris liudijo, kad vieno kapo papuošimui išleidžia apie 50 litų (dabar būtų dar daugiau). Nėra gaila brangaus mirusiojo atminimui, bet reikėtų duoti tai, ko jam iš tikrųjų reikia – maldos, dvasinio pokalbio, Šventų Mišių aukos (Vėlinėse galima pelnyti net visuotinius atlaidus) ir taip priartinti Dangaus Karalystę mirusiesiems.

Tos pačios mintys ir apie laidotuves kalbant – nereikia mirusiesiems pinigų, išleistų vainikams, krepšeliams. Gyvenu prie pat kapinių, dažnai matau ir girdžiu, kaip žmonės po laidotuvių keikdamiesi tempia šimtus litų kainuojančias šiukšles nuo kapų. O jei laidotuvėse neneštume gėlių, bet pusę vainiko (krepšelio) kainos pinigais duotume artimiesiems, nebijokime „ką žmonės pasakys“… Pinigai reikalingi gyviesiems.

Vėlinių proga kviečiu – žmonės, būkime protingi, duokime mirusiesiems tai, kas reikalinga mirusiesiems, o gyviesiems tai, kas reikalinga jiems. Nepamirškime, kad melstis, Šventas Mišias aukoti reikia ne tik už mirusiuosius, bet ir už gyvuosius.

Kun. rel. m. mgr. Antanas MAČIUS

Plikių Šventosios Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo parapijos klebonas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių